Беларусь
Deutschland
United States
Қазақстан
Lietuva
ประเทศไทย
Украина
Jotvingiai dar vadinti sūduviais poleksėnais jotv Jotvingai vok Sudauer bltr Яцвягі lenk Jaćwingowie baltų genčių grupė
Jotvingiai
Jotvingiai (dar vadinti sūduviais, poleksėnais) (jotv.: Jotvingai, vok. Sudauer, bltr. Яцвягі, lenk. Jaćwingowie) – baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinėje Dzūkijos dalyje. Jotvingių kalba priklauso vakarų baltų kalbų grupei, rašto paminklų nėra. XIII a.–XVI a. visus ar beveik visus jotvingius bent lingvistiškai asimiliavo rusėnai, lietuviai ir lenkai. Vietiniuose rašytiniuose šaltiniuose jotvingiai minimi iki XIX a.
| Senovės baltų gentis Jotvingiai / Suduer | |
|---|---|
| Šalis | pietvakarių Lietuva, Lenkija (Palenkės vaivadija), vakarų Baltarusija |
| Tautos | vakarų baltai (prūsai) |
| Kalba | prūsų kalba |
| Miestai | Drūsuo |
 | |
| Jotva, Dainava, , Palekija, Berestija | |
Teritorija
Archeologiniai ir lingvistiniais duomenimis jotvingių genčių grupės gyvenamos teritorijos vakarinė riba buvo Mozūrijos ežerynas, rytinė - Nemunas, Naugardukas, Slanimas ir Valkaviskas, šiaurinė - Šešupės vidurupis, teritorija į pietus nuo Nemuno tarp Kauno ir Jurbarko, pietinė riba buvo Narevo ir Bugo upės. I tūkstantmečio viduryje jotvingiams būdinga kultūra pasirodė ir dešiniajame Nemuno krante, tačiau čia ji buvo asimiliuota lietuvių genčių.
Iki XII a.–XIII a. sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė Vakarinio Bugo upę šiauriau Bresto, tačiau šią Vyslos-Dniepro prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir Kijevo Rusia, o nuo XII a. pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi Haličo-Volynės kunigaikštystė. X-XI a. dregovičiai jotvingių teritorijoje įkūrė Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naudarduką ir kitus miestus. Dėl lenkų, kryžiuočių ir rusėnų antpuolių ir kolonizacijos jotvingių teritorija traukėsi ir XIII a. apėmė tik žemes aplink Suvalkus, Seinus, Augustavą, Alėcką ir Luką. Pagal Melno taiką 1422 m. Sūduva buvo padalinta tarp Lenkijos karalystės, Kryžiuočių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau XV a. buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.
Tautovardis
Mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Ptolemėjaus II a. sudarytame žemėlapyje minimi soudinoi (Σουδινοί). Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose gentis vadinama jotvingiais arba sūduviais. Kadangi kartu šie terminai nesutinkami, manoma, kad tai tos pačios genties pavadinimas. Šią versiją patvirtina ir Vroclavo sprendime, kurį priėmė Vokietijos imperatorius , minima Suderlandt alias Jetuen (Sūduva arba Jotva).
Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys („gentys“) – dainaviai, sūduviai, palekiai ("poleksėnai") ir jotvingiai. Esą jotvingiai buvę ne gentimi, o genčių grupe. Pasak kitos versijos „etniškai monolitišką“ jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,– vokiečiai – „sūduviais“, prūsai, rusėnai ir (kurį laiką) lenkai – „jotvingiais“, lenkai – „poleksianais“.
Tautovardis „jotvingiai“ (jatvjagi, jatvengy rusų metraščiuose, jaczwingi, jacvingi, jatwingi lenkų metraščiuose) istoriniuose šaltiniuose pasirodo X a.-XII a. Ipatijaus metraštyje naudojamos formos Jatvjagy, Jatveze, Jatvjažin, zemlja Jatveskaja, na zemlju Jatvjažskuju ir kt. Rusų šaltiniuose niekur neminimi sūduviai. Panašius jotvingių pavadinimus perėmė lenkų šaltiniai. 1260 m. Mozūrų kunigaikščio sutartyje su Vokiečių ordinu minima terre Getuizintarum. Šis pavadinimas pateko per Lenkiją į Vakarų Europą ir Romos kuriją. Popiečiaus dokumentuose minima terra Jatwesouie, Gretuesia, Gzestuesie, Getuesia ir Getvesia.
„Sūduviai“ ir „Sūduva“ naudojama daugiausia vokiečių šaltiniuose. Petras Dusburgietis savo XIII a. kronikoje naudoja pavadinimą Suduwite. Vokiečių ordinas gentį vadino Sudowite, kraštą Sudowia, in qua Sudowite.
Kaimyninės Mazovijos kunigaikštystės šaltiniuose minima poleksėnų (palekių, Pollexianni) gentis. Vincentas Kadlubekas rašo: sunt autem Pollexianni, Getarum seu Prussorum genus („taip pat yra poleksėnai, kurie yra getų (jotvingių) arba prūsų kilmės“).
Kazimieras Būga atstato tautovardžius sūdai (pagal Vytauto Didžiojo minimus lot. Sudi ir terra Sudorum), jotvingai ir dainuviai. Visus juos laiko hidroniminės kilmės – sūdus kildina nuo Sūduonios, jotvingius – nuo Jotvos (tokia upė dabar nežinoma, pasak Būgos, jos pavadinimas galėjęs keliauti; etimologiškai artimas Jotijai < liet. joti, jotv. per-jot „parvažiuoja“, skr. yāti „eina, keliauja“), dainuvius – nuo Dainavos upės (taip pat dabar nežinoma; pavadinimas kilęs ne nuo dainų, bet gretintinas su latv. deju, diet „šokti, pašuokomis bėgti“). Tiesa, kitur Būga siūlo sūdus kildinti iš ide. *sūdhos („savas, saviškis“). Pavadinimus Getwese, Getuese, Gettae K. Būga laiko vokiečių iškraipymu, patekusiu per gudų kalbą. Iškraipymą nulemia ir tai, kad viduramžių kronikininkai jotvingius susieję su antikiniuose šaltiniuose minimais Padunojo getais.
Simas Karaliūnas sūduvių ir Sūduvos pavadinimą veda iš *sū́das ‘tarpus, vešlus, derlus; storas, apvalus (apie vyrą, vaiką, mergaitę); kietas, sukrus, tankus (apie drobę, siūlus, ataudus)’ (greta liet. sū́dras / sūdrùs); su vešlumo, tvirtumo žodžiais sukurti ir įvairūs kiti tautovardžiai (pvz., türk ‘genčių sąjunga’ ir türk ‘stiprus, tvirtas, galingas; gausus’). Jotvingių tautovardį kalbininkas veda, kaip ir K. Būga, iš šaknies *i̯ā- ‘vykti, važiuoti, joti’, bet sieja ne su upėvardžiais, o su rus. ятвá, ятвo ‘didelis žuvų būrys’, bulg. ятo ‘vora, virtinė, tumulas’, kroat. jȁto ‘būrys, pulkas (žuvų, paukščių); banda, kaimenė (avių, galvijų arklių)’, slovėn. játo, jȃta ‘didelis plaukiančių ar skrendančių tos pačios rūšies gyvų daiktų (žuvų, paukščių…) būrys, pulkas’ ir rekonstruoja jotv. *jātvā ‘kariai, karių būrys’ (*jātv-ingas ‘jotvai priklausantis’). Gyventojų vardą *dainiai ‘dainaviai’ jis sieja su baltų *dāinē, *dḗinā, *dḗinē ‘karvė, kuri veršiuojasi; jauna, melžiama karvė’, *dḗinī ‘turėsianti, vesianti, laukianti (apie kumelę)’. Tada *dainiai būtų ‘karvėms priklausantys, su karvėmis susiję, t. y. piemenys, kerdžiai’
Archeologiniai šaltiniai
Jotvingių gentis susiformavo Sūduvių (akmenų pilkapių) kultūros ir krūsninių kapų kultūros, kurios pietinėje Užnemunėje ir dab. Lenkijos šiaurės rytuose aptinkamos pirmaisiais mūsų eros amžiais, teritorijoje. IV a.-VI a. ji išplito į dešinįjį Nemuno krantą tarp Merkio ir Strėvos (kur lokalizuojama dainavių gentis).
Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano ir pailguose pilkapiuose, kurių sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenų vainikais; akmenimis jie dažnai apdėdavo ir patį sampilą arba jo dalį,− tokie akmenimis apdėti jotvingių pilkapiai dar vadinami „krūsniniais“. IV–V a. visame jotvingių krašte įsigalėjo mirusiųjų palaikų deginimo paprotys: sudeginti palaikai būdavo užkasami pailgose duobėse; vyrui į kapą dažniausiai būdavo dedami ietis, skydas ir peilis (žuvusiam raiteliui − pentinai ir kirvis arba kalavijas), moteriai − antkaklės, rankogalinės apyrankės ir lankinės segės; vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami žalvarine ar geležine sege. Jotvingiškų II–XIV a. pilkapių ypač gausu Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Alytaus, Kobrino apylinkėse. Šalia Suvalkų miesto yra įkurtas Jotvingių pilkapio draustinis. Šiek tiek mažiau, be to, tik XII(?)-XVII a. datuojamų krūsninių jotvingių pilkapių žinoma Gardino, Valkavisko, Slanimo, Ščiutino, Eišiškių, Dieveniškių ir Naugarduko apylinkėse, o negausūs XII–XIII(?) a. šiaurinių Borisovo apylinkių jotvingiški palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus vadovauto Polocko kunigaikštystės kariaunos 1102 m. žygio prieš jotvingius metu į polockiečių nelaisvę patekusių jotvingių ir jų palikuonių kapais.
Jotvingiškų archeologinių paminklų tyrinėjimus ir jų apibendrinimą vis dar labai apsunkina tai, kad jotvingiški pilkapiai bei piliakalniai (pastarųjų žinoma apie 50) pasklidę trijų valstybių teritorijoje.
Istorija
Herodotas (V a. pr. m. e.) mini neurus (Νευροί), kurie gyveno už skitų žemdirbių, palei Bugo upę (Hypanis), į vakarus nuo Dnieprs (Borysthenes). Ši teritorija, atitinkanti šiuolaikinę Baltarusiją ir rytinę Lenkijos dalį prie Narevo, atitinka lingvistinę jotvingių teritoriją (pagal toponimus ir hidronimus).
Nuo Kijevo Rusios valstybės susikūrimo prasidėjo jotvingių ir šios valstybės kontaktai. 944 m. sutartyje tarp Kijevo Rusios kunigaikščio Igorio ir Bizantijos imperijos imperatoriaus kaip vienas iš Rusios pasiuntinių minimas Javtiagas Gunarievas, pasak kai kurių tyrinėtojų buvęs jotvingiu. 983 m. dėl Jotvos kovėsi Boleslovas I Narsusis ir Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius, pastarasis jotvingius samdėsi. minima, kad 983 m. jotvingius puolė (ir nugalėjo) Rusios didžiojo kunigaikščio Vladimiro, 1038 ir 1040 m. − Jaroslavo Išmintingojo, 1112-1113 m. − Volynės kunigaikščio Jaroslavo Sviatopolkovičiaus kariuomenė. XII a. pab.- XIII. a. vid. Haličo-Volynės kunigaikštystės kunigaikščiai Romanas ir Danielius dalį jotvingių žemių užkariavo. Dalis jotvingių atiteko Lietuvos valstybei, vakarinė dalis pateko į Mazovijos kunigaikštystės įtaką.
1205 m. ir vėliau jau jotvingiai (kartu su lietuviais) siaubė Volynę (manoma, kad XIII a. Jotvoje surenkamoje kariuomenėje galėjo būti iki 6 tūkst. raitelių ir keliskart daugiau pėstininkų). 1227 m. Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai vėl atnaujino Jotvos puolimą,− 1240 m. jie susirėmė su jotvingiais prie Drohičino, 1251 m. − prie Narevo ir upių. 1257 m., po kelių bendrų Haličo-Volynės ir Lenkijos 1253–1257 m. surengtų siaubiamųjų žygių, jotvingiai buvo priversti kurį laiką mokėti Danilai juodųjų kiaunių kailių ir sidabro duoklę.
Kilus 1249 m. vidaus karui Lietuvoje jotvingiai parėmė Mindaugo išvytuosius brolėnus Gedvydą ir Tautvydą.1253 m. liepą Lietuvos karalius Mindaugas Kryžiuočių ordinui užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos; 1259 m. tas pats karalius ordinui atidavė jau beveik visą Dainavą, arba Jotvą.
1264 m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė. Prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimai jotvingiai aktyviai jame dalyvavo ir rengė žygius į Ordino užimtas Prūsijos žemes. Keršydamas už prūsų palaikymą 1277–1283 m. Vokiečių Ordinas nusiaubė šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį. ~1600 jotvingių iš dab. Augustavo apylinkių kryžiuočiai perkėlė į šiaurės vakarų Sembą, ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“), kur sūduviai tebegyveno dar XVI a.
Ilgiausiai 1277–1283 m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas (Skomantas), Gedotė (Gedėtas) ir Kontgirdas (Kantigirdas). Komantas spaudžiamas kryžiuočių pasitraukė į Lietuvą, tačiau vėliau grįžo į Jotvą, 1283 m. nutraukė pasipriešinimą, pasikrikštijo ir perėjo į ordino pusę. Ordinui pasidavė ir Gedėtas bei Kantigirdas. Kunigaikštis Skurdas su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą. Daug jotvingių pasitraukė į Gardino apylinkes ar dar giliau į LDK. Manoma, kad dab. pietryčių Lietuvoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje tarp Nemuno ir Neries paplitę Dainavos/Dainavėlės vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu Jac’viez' /Jatviez' ) buvo įkurti XIII–XIV a. jotvingių pabėgėlių.
Jotvingių gyventas kraštas XIII a. pabaigoje ištuštėjo, šiaurinėje gentinės teritorijos dalyje juos iš dalies asimiliavo lietuviai, pietinę dalį kolonizavo mozūrai, o rytinę - rusai.
Jotvingių palikimas
Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a. ir XVII a. sąvarta, tačiau kai kas mano, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose jotvingių kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje; vieninteliu rašytiniu šios kalbos paminklu laikytinas 1978 m. šiaurinėje Belovežo girios dalyje rastas rankraštinis lenkų–jotvingių kalbų žodynėlis „Pagonių šnektos iš Narevo“.
XV a.–XVI a. šiek tiek jotvingių dar būta Kameneco, Gardino, Ščiutino apylinkėse, Zietelos, Kosovo, Liachavičų, Ružanų apylinkėse buvo baltiškų ir jotvnigiškų kaimų vardų. Iš 1857–1860 m. įvairių konfesijų dvasininkų Rusijos Centriniam statistikos komitetui pateiktų duomenų apie tautinę parapijiečių sudėtį matyti, kad Gardino gubernijos Kobrino, Bresto, Valkavisko ir kt. apskrityse tada dar gyveno ~31 tūkst. jotvingių; tiesa, visi ar beveik visi tie jotvingiai jau buvo dvikalbiai arba gudakalbiai, tačiau savuosius papročius daugelis jų išsaugojo iki pat XIX a. ir XX a. sąvartos (tuomet mirusių jotvingių ar jotvingių kilmės gudų kapai vis dar apdėti akmenimis, mirusiojo galvūgalyje įdėta puodų šukių, o kartais ir kirvis). Su jotvingiais siejama ir Augustavo girios šventoji vieta, Šiurpilio piliakalnis, Osovos piliakalnis, Poseinėlių piliakalnis, Osinkų piliakalnis, Klevų piliakalnis, Aglinės piliakalnis ir Barsukalnio kalnas. Mazovijos vaivadijos Neviadomos kaime archeologai aptiko XI-XII amžiaus jotvingių gyvenvietės liekanas.
Jotvingiai nuo seno garsėjo beatodairiška jų karių narsa (kuri jau nuo XII a. aiškinama kaip jotvingių tikėjimo metempsichoze pasekmė) ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia,− pasak etnologų, kaip tik dėl savo „dygaus“ būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.
Vietovardžiai ir vandenvardžiai
Jotvingių vietovardžių tyrinėjimams daug laiko skyrė švedų mokslininkas Knutas Olofas Falkas. 1934 m. mokslininkas pėsčiomis apėjo Vigrių ežerą, ilgai kamantinėjo vietinius gyventojus apie apylinkes. Mokslininkas buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen), tyrusią Jotvą 1959–1980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko ir jo asistentė, o nuo 1945 metų žmona, Dagmara Larsen-Falk. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmėsį patraukė Galdusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietóvardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.
Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad nemaža dalis dabartinės šiaurės rytų Lenkijos vietovardžių ir vandenvardžių yra jotvingių kilmės. Mokslininkas nustatė, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžojo perkelti iš Vygrių ežero pusiasalio į įvairias Sūduvos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje didysis kunigaikštis tąkart įkūrė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis), abu šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studija, už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.
Iš jotvingių kalbos kildinami Rospudos, Kirsnos, Ščeberkos, Zapsio ir Vyžainos upių, Augustavo Rospudo, Samanio, Alno, Balčio, Kalino, Kreivųjų Vygrių, Mario, Mėtos, Rospudo, Saino, Sirvo ir Vygrių ežerų bei Berznyko, Geniušės, Udziejeko, Leipalingio, Nedingės, Rospudos, Seinų, Seirijų, Stabienščiznos, Ščebros, Ščeberkos, Štabino, Suvalkų Sumavo, Seinų Sumavo ir Stabingio, Veisiejų miestelių bei kaimų pavadinimai. Taip pat yra išlikę tokie kaimų pavadinimai kaip Jatviežo Duža, Jatviežo Mala ir Jažvinai (Liublino vaivadija), kurių pavadinimai kildinami nuo žodžio jotvingiai.
Nuorodos
- Jotvingiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- G.Zabiela (red.) Lietuvos istorija. II t. Geležies amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2007. P.286.
- G.Grižas. Jotvingiai-sūduviai.//Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Lietuvos Nacionalinis muziejus, 2000. P.110. ISBN 9955-415-06-1.
- Zigmas Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993. P.32. ISBN 5-420-01085-2
- V. Deniušas. Sūduvių, dainavių ir jotvingių netapatumas alkas.lt
- Jotvingiai ir jų kalba* voruta.lt
- А. С. Кибинь. ЯТВЯГИ В X–XI ВВ.: «БАЛТСКОЕ ПЛЕМЯ» ИЛИ «БЕРЕГОВОЕ БРАТСТВО»? // Studia Slavica et Balcanica Petropolitana. – 2008. – № 2(4). – С. 117–132.
- Kazimieras Būga. Raštai, III t. Vilnius: 1961. p. 126–156.
- Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.
- G.Zabiela (red.) Lietuvos istorija. II t. Geležies amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2007. P.287.
- KRZYSZTOF WRóBLEWSKI. JAVTIAGAS GUNARIEVAS RUSIOS-BIZANTIJOS 944 METŲ SUTARTYJE.//TERRA JATWEZENORUM. Istorijos paveldo metraštis 2013 (5). P.59-60.
- Yotvingians – Mighty Warriors of the Baltic Sea, in: ancient-origins.net
- Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000. P.30; 124; 146. ISBN 5-415-01495-0
- E.Gudavičius. Mindaugo įsigalėjimas Lietuvoje//Mokslas ir gyvenimas. 1983, Nr.06, p.30. ISSN 0134-3165
- A. Salys, Sūduvių Kampas. Liet. enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 125–126
- „Istorijos detektyvai“: jotvingių pamoka – kodėl jie išnyko? delfi.lt
- J.Puzinas Jotvingiai ir jų gentys. TERRA JATWEZENORUM. 2009 (1). P.8.
- D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija III tomas. XIII a.-1385 m. Vilnius, 2011. P.85 ISBN 978-9955-23-566-8
- VAIDA KAMUNTAVIČIENĖ. JOTVINGIAI „SENOJI LIETUVA“ IR JŲ TIKĖJIMAS XVII A.//TERRA JATWEZENORUM. Istorijos paveldo metraštis 2013 (5). P.63-64.
От Ятвязи до Литвы Русское пограничье с ятвягами и литвой в X-XIII веках - Кибинь А.С., 2014
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris
Jotvingiai dar vadinti suduviais poleksenais jotv Jotvingai vok Sudauer bltr Yacvyagi lenk Jacwingowie baltu genciu grupe gyvenusi dabartineje Lenkijos Palenkes vaivadijoje dalyje Vakaru Baltarusijos ir pietvakarineje Dzukijos dalyje Jotvingiu kalba priklauso vakaru baltu kalbu grupei rasto paminklu nera XIII a XVI a visus ar beveik visus jotvingius bent lingvistiskai asimiliavo rusenai lietuviai ir lenkai Vietiniuose rasytiniuose saltiniuose jotvingiai minimi iki XIX a Senoves baltu gentis Jotvingiai SuduerSalis pietvakariu Lietuva Lenkija Palenkes vaivadija vakaru BaltarusijaTautos vakaru baltai prusai Kalba prusu kalbaMiestai DrusuoJotva Dainava Palekija BerestijaPrusu ir jotvingiu gentys XIII a pagal H LovmianskįJotvingiu pilkapio draustinis netoli SuvalkuTeritorijaPagrindinis straipsnis Dainava baltu zeme Archeologiniai ir lingvistiniais duomenimis jotvingiu genciu grupes gyvenamos teritorijos vakarine riba buvo Mozurijos ezerynas rytine Nemunas Naugardukas Slanimas ir Valkaviskas siaurine Sesupes vidurupis teritorija į pietus nuo Nemuno tarp Kauno ir Jurbarko pietine riba buvo Narevo ir Bugo upes I tukstantmecio viduryje jotvingiams budinga kultura pasirode ir desiniajame Nemuno krante taciau cia ji buvo asimiliuota lietuviu genciu Iki XII a XIII a savartos jotvingiu gyvenamas arealas pietvakariuose sieke Vakarinio Bugo upe siauriau Bresto taciau sia Vyslos Dniepro prekybos kelio atkarpa visuomet sieke kontroliuoti ir Kijevo Rusia o nuo XII a pab jos dalies pagrindu susikurusi Halico Volynes kunigaikstyste X XI a dregoviciai jotvingiu teritorijoje įkure Valkaviska Gardina Slanima Naudarduka ir kitus miestus Del lenku kryziuociu ir rusenu antpuoliu ir kolonizacijos jotvingiu teritorija traukesi ir XIII a apeme tik zemes aplink Suvalkus Seinus Augustava Alecka ir Luka Pagal Melno taika 1422 m Suduva buvo padalinta tarp Lenkijos karalystes Kryziuociu Ordino ir Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes 1569 m vakarine Jotvos dalis t y Palenkes vaivadija kuria jau XV a buvo pradeje kolonizuoti lenkai mazovieciai atiteko Lenkijai TautovardisMokslineje literaturoje su jotvingiais tapatinami jau Ptolemejaus II a sudarytame zemelapyje minimi soudinoi Soydinoi Velesniuose rasytiniuose saltiniuose gentis vadinama jotvingiais arba suduviais Kadangi kartu sie terminai nesutinkami manoma kad tai tos pacios genties pavadinimas Sia versija patvirtina ir Vroclavo sprendime kurį prieme Vokietijos imperatorius minima Suderlandt alias Jetuen Suduva arba Jotva Del autentiskos jotvingiu genties savivardzio ir apskritai ju tautovardzio formos nesutariama kai kurie tyrinetojai speja kad jotvingiu etnosa sudare 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys gentys dainaviai suduviai palekiai poleksenai ir jotvingiai Esa jotvingiai buve ne gentimi o genciu grupe Pasak kitos versijos etniskai monolitiska jotvingiu etnosa skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai bet ju kaimynai vokieciai suduviais prusai rusenai ir kurį laika lenkai jotvingiais lenkai poleksianais Tautovardis jotvingiai jatvjagi jatvengy rusu metrasciuose jaczwingi jacvingi jatwingi lenku metrasciuose istoriniuose saltiniuose pasirodo X a XII a Ipatijaus metrastyje naudojamos formos Jatvjagy Jatveze Jatvjazin zemlja Jatveskaja na zemlju Jatvjazskuju ir kt Rusu saltiniuose niekur neminimi suduviai Panasius jotvingiu pavadinimus pereme lenku saltiniai 1260 m Mozuru kunigaikscio sutartyje su Vokieciu ordinu minima terre Getuizintarum Sis pavadinimas pateko per Lenkija į Vakaru Europa ir Romos kurija Popieciaus dokumentuose minima terra Jatwesouie Gretuesia Gzestuesie Getuesia ir Getvesia Suduviai ir Suduva naudojama daugiausia vokieciu saltiniuose Petras Dusburgietis savo XIII a kronikoje naudoja pavadinima Suduwite Vokieciu ordinas gentį vadino Sudowite krasta Sudowia in qua Sudowite Kaimynines Mazovijos kunigaikstystes saltiniuose minima poleksenu palekiu Pollexianni gentis Vincentas Kadlubekas raso sunt autem Pollexianni Getarum seu Prussorum genus taip pat yra poleksenai kurie yra getu jotvingiu arba prusu kilmes Kazimieras Buga atstato tautovardzius sudai pagal Vytauto Didziojo minimus lot Sudi ir terra Sudorum jotvingai ir dainuviai Visus juos laiko hidronimines kilmes sudus kildina nuo Suduonios jotvingius nuo Jotvos tokia upe dabar nezinoma pasak Bugos jos pavadinimas galejes keliauti etimologiskai artimas Jotijai lt liet joti jotv per jot parvaziuoja skr yati eina keliauja dainuvius nuo Dainavos upes taip pat dabar nezinoma pavadinimas kiles ne nuo dainu bet gretintinas su latv deju diet sokti pasuokomis begti Tiesa kitur Buga siulo sudus kildinti is ide sudhos savas saviskis Pavadinimus Getwese Getuese Gettae K Buga laiko vokieciu iskraipymu patekusiu per gudu kalba Iskraipyma nulemia ir tai kad viduramziu kronikininkai jotvingius susieje su antikiniuose saltiniuose minimais Padunojo getais Simas Karaliunas suduviu ir Suduvos pavadinima veda is su das tarpus veslus derlus storas apvalus apie vyra vaika mergaite kietas sukrus tankus apie drobe siulus ataudus greta liet su dras sudrus su veslumo tvirtumo zodziais sukurti ir įvairus kiti tautovardziai pvz turk genciu sajunga ir turk stiprus tvirtas galingas gausus Jotvingiu tautovardį kalbininkas veda kaip ir K Buga is saknies i a vykti vaziuoti joti bet sieja ne su upevardziais o su rus yatva yatvo didelis zuvu burys bulg yato vora virtine tumulas kroat jȁto burys pulkas zuvu pauksciu banda kaimene aviu galviju arkliu sloven jato jȃta didelis plaukianciu ar skrendanciu tos pacios rusies gyvu daiktu zuvu pauksciu burys pulkas ir rekonstruoja jotv jatva kariai kariu burys jatv ingas jotvai priklausantis Gyventoju varda dainiai dainaviai jis sieja su baltu daine dḗina dḗine karve kuri versiuojasi jauna melziama karve dḗini turesianti vesianti laukianti apie kumele Tada dainiai butu karvems priklausantys su karvemis susije t y piemenys kerdziai Archeologiniai saltiniaiJotvingiu papuosalai Antsmilkinis smeigtukai grandineles pakabukai ziedai Jotvingiu gentis susiformavo Suduviu akmenu pilkapiu kulturos ir krusniniu kapu kulturos kurios pietineje Uznemuneje ir dab Lenkijos siaures rytuose aptinkamos pirmaisiais musu eros amziais teritorijoje IV a VI a ji isplito į desinįjį Nemuno kranta tarp Merkio ir Strevos kur lokalizuojama dainaviu gentis Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano ir pailguose pilkapiuose kuriu sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenu vainikais akmenimis jie daznai apdedavo ir patį sampila arba jo dalį tokie akmenimis apdeti jotvingiu pilkapiai dar vadinami krusniniais IV V a visame jotvingiu kraste įsigalejo mirusiuju palaiku deginimo paprotys sudeginti palaikai budavo uzkasami pailgose duobese vyrui į kapa dazniausiai budavo dedami ietis skydas ir peilis zuvusiam raiteliui pentinai ir kirvis arba kalavijas moteriai antkakles rankogalines apyrankes ir lankines seges vyru įkapiu drabuziai budavo susegami zalvarine ar gelezine sege Jotvingisku II XIV a pilkapiu ypac gausu Suvalku Augustavo Balstoges Alytaus Kobrino apylinkese Salia Suvalku miesto yra įkurtas Jotvingiu pilkapio draustinis Siek tiek maziau be to tik XII XVII a datuojamu krusniniu jotvingiu pilkapiu zinoma Gardino Valkavisko Slanimo Sciutino Eisiskiu Dieveniskiu ir Naugarduko apylinkese o negausus XII XIII a siauriniu Borisovo apylinkiu jotvingiski palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikscio Boriso Vseslaviciaus vadovauto Polocko kunigaikstystes kariaunos 1102 m zygio pries jotvingius metu į polockieciu nelaisve patekusiu jotvingiu ir ju palikuoniu kapais Jotvingisku archeologiniu paminklu tyrinejimus ir ju apibendrinima vis dar labai apsunkina tai kad jotvingiski pilkapiai bei piliakalniai pastaruju zinoma apie 50 pasklide triju valstybiu teritorijoje IstorijaJotvingiu pilkapis netoli Jatviezo Duzos kaimoJotvingiu pilkapio draustinis netoli SuvalkuJotvingiu gyvenvietes liekanos Neviadomos kaime Herodotas V a pr m e mini neurus Neyroi kurie gyveno uz skitu zemdirbiu palei Bugo upe Hypanis į vakarus nuo Dnieprs Borysthenes Si teritorija atitinkanti siuolaikine Baltarusija ir rytine Lenkijos dalį prie Narevo atitinka lingvistine jotvingiu teritorija pagal toponimus ir hidronimus Nuo Kijevo Rusios valstybes susikurimo prasidejo jotvingiu ir sios valstybes kontaktai 944 m sutartyje tarp Kijevo Rusios kunigaikscio Igorio ir Bizantijos imperijos imperatoriaus kaip vienas is Rusios pasiuntiniu minimas Javtiagas Gunarievas pasak kai kuriu tyrinetoju buves jotvingiu 983 m del Jotvos kovesi Boleslovas I Narsusis ir Kijevo kunigaikstis Vladimiras Sviatoslavicius pastarasis jotvingius samdesi minima kad 983 m jotvingius puole ir nugalejo Rusios didziojo kunigaikscio Vladimiro 1038 ir 1040 m Jaroslavo Ismintingojo 1112 1113 m Volynes kunigaikscio Jaroslavo Sviatopolkoviciaus kariuomene XII a pab XIII a vid Halico Volynes kunigaikstystes kunigaiksciai Romanas ir Danielius dalį jotvingiu zemiu uzkariavo Dalis jotvingiu atiteko Lietuvos valstybei vakarine dalis pateko į Mazovijos kunigaikstystes įtaka 1205 m ir veliau jau jotvingiai kartu su lietuviais siaube Volyne manoma kad XIII a Jotvoje surenkamoje kariuomeneje galejo buti iki 6 tukst raiteliu ir keliskart daugiau pestininku 1227 m Halico Volynes didziojo kunigaikscio Danilos Romanoviciaus valdomi volynenai vel atnaujino Jotvos puolima 1240 m jie susireme su jotvingiais prie Drohicino 1251 m prie Narevo ir upiu 1257 m po keliu bendru Halico Volynes ir Lenkijos 1253 1257 m surengtu siaubiamuju zygiu jotvingiai buvo priversti kurį laika moketi Danilai juoduju kiauniu kailiu ir sidabro duokle Kilus 1249 m vidaus karui Lietuvoje jotvingiai pareme Mindaugo isvytuosius brolenus Gedvyda ir Tautvyda 1253 m liepa Lietuvos karalius Mindaugas Kryziuociu ordinui uzrase be kitu LDK zemiu ir puse Dainavos 1259 m tas pats karalius ordinui atidave jau beveik visa Dainava arba Jotva 1264 m itin stipru smugį tuometiniams volynenu sajungininkams jotvingiams sudave Lenkijos didziojo kunigaikscio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenku kariuomene Prasidejus Didziajam prusu sukilimai jotvingiai aktyviai jame dalyvavo ir renge zygius į Ordino uzimtas Prusijos zemes Kersydamas uz prusu palaikyma 1277 1283 m Vokieciu Ordinas nusiaube siaurvakarine jotvingiu krasto dalį 1600 jotvingiu is dab Augustavo apylinkiu kryziuociai perkele į siaures vakaru Semba ten atsirado vad Suduviu kampas Sudauischer Winkel kur suduviai tebegyveno dar XVI a Ilgiausiai 1277 1283 m kryziuociu agresijai spyresi jotvingiu kunigaiksciai bei vadai Komantas Skomantas Gedote Gedetas ir Kontgirdas Kantigirdas Komantas spaudziamas kryziuociu pasitrauke į Lietuva taciau veliau grįzo į Jotva 1283 m nutrauke pasipriesinima pasikrikstijo ir perejo į ordino puse Ordinui pasidave ir Gedetas bei Kantigirdas Kunigaikstis Skurdas su savo zmonemis pasitrauke į Lietuva Daug jotvingiu pasitrauke į Gardino apylinkes ar dar giliau į LDK Manoma kad dab pietryciu Lietuvoje ir siaures vakaru Baltarusijoje tarp Nemuno ir Neries paplite Dainavos Dainaveles vardo kaimai gudu jie vadinami vietovardziu Jac viez Jatviez buvo įkurti XIII XIV a jotvingiu pabegeliu Jotvingiu gyventas krastas XIII a pabaigoje istustejo siaurineje gentines teritorijos dalyje juos is dalies asimiliavo lietuviai pietine dalį kolonizavo mozurai o rytine rusai Jotvingiu palikimasDel jotvingiu kalbos isnykimo laiko mokslininkai nesutaria Dauguma ju ta isnykima datuoja XVI a ir XVII a savarta taciau kai kas mano kad atkampesnese Belovezo girios vietose jotvingiu kalba buvo gyva dar ir XX a I puseje vieninteliu rasytiniu sios kalbos paminklu laikytinas 1978 m siaurineje Belovezo girios dalyje rastas rankrastinis lenku jotvingiu kalbu zodynelis Pagoniu snektos is Narevo XV a XVI a siek tiek jotvingiu dar buta Kameneco Gardino Sciutino apylinkese Zietelos Kosovo Liachavicu Ruzanu apylinkese buvo baltisku ir jotvnigisku kaimu vardu Is 1857 1860 m įvairiu konfesiju dvasininku Rusijos Centriniam statistikos komitetui pateiktu duomenu apie tautine parapijieciu sudetį matyti kad Gardino gubernijos Kobrino Bresto Valkavisko ir kt apskrityse tada dar gyveno 31 tukst jotvingiu tiesa visi ar beveik visi tie jotvingiai jau buvo dvikalbiai arba gudakalbiai taciau savuosius paprocius daugelis ju issaugojo iki pat XIX a ir XX a savartos tuomet mirusiu jotvingiu ar jotvingiu kilmes gudu kapai vis dar apdeti akmenimis mirusiojo galvugalyje įdeta puodu sukiu o kartais ir kirvis Su jotvingiais siejama ir Augustavo girios sventoji vieta Siurpilio piliakalnis Osovos piliakalnis Poseineliu piliakalnis Osinku piliakalnis Klevu piliakalnis Aglines piliakalnis ir Barsukalnio kalnas Mazovijos vaivadijos Neviadomos kaime archeologai aptiko XI XII amziaus jotvingiu gyvenvietes liekanas Jotvingiai nuo seno garsejo beatodairiska ju kariu narsa kuri jau nuo XII a aiskinama kaip jotvingiu tikejimo metempsichoze pasekme ir siai tautai budinga itin laisva nepriklausoma dvasia pasak etnologu kaip tik del savo dygaus budo gudu tautosakoje jotvingiai lyginami su eziais Vietovardziai ir vandenvardziai Jotvingiu vietovardziu tyrinejimams daug laiko skyre svedu mokslininkas Knutas Olofas Falkas 1934 m mokslininkas pesciomis apejo Vigriu ezera ilgai kamantinejo vietinius gyventojus apie apylinkes Mokslininkas buvo vienas is iniciatoriu organizuojant Svedijos Jotvingiu ekspedicija sved Svenska Jatvingiska Expeditionen tyrusia Jotva 1959 1980 metais Į tuometine komunistine Lenkija kartu vyko ir jo asistente o nuo 1945 metu zmona Dagmara Larsen Falk Ekspedicijos kalbotyros sekcija kuriai vadovavo Falkas susidomejusi tyre vandenvardzius butent jie profesoriaus nuomone ilgiausiai islieka nepakite zmoniu atmintyje Demesį patrauke Galdusio valkstys vietos ezere kur metami ir traukiami zveju tinklai Daug informacijos suteike vietos lietuvis Zagariu kaimo gyventojas Stasys Marcinkevicius Profesoriaus įsitikinimu sis zvejojimo paprotys atejo is jotvingiu Po ekspedicijos gime straipsniai apie Akmenio Alno ir Balcio ezeru vardu baltiska kilme bei didokas darbas apie lietuvisku vietovardziu sulenkinima Po ilgameciu tyrinejimu profesorius padare isvada kad jotvingiai buvo viena is prusu genciu Istyres islikusius istorinius dokumentus priejo isvada kad nemaza dalis dabartines siaures rytu Lenkijos vietovardziu ir vandenvardziu yra jotvingiu kilmes Mokslininkas nustate kad vygriai tai jotvingiu gimines dalis Vytauto Didzojo perkelti is Vygriu ezero pusiasalio į įvairias Suduvos vietas o atsilaisvinusioje vietoje didysis kunigaikstis takart įkure medziokles pilį Apie perkeltus jotvingius byloja islike kaimu vietovardziai Vingrenai dab Budviecio seniunija Lietuvoje Vygrenai dab Seinu valscius ir Vygriai dab Suvalku apskritis abu siuolaikineje Lenkijoje Grįzes į Upsala parase darba Vygriu ir Hutos vandenys Toponimikos studija uz kurį 1941 m jam buvo suteiktas filosofijos mokslu daktaro laipsnis Is jotvingiu kalbos kildinami Rospudos Kirsnos Sceberkos Zapsio ir Vyzainos upiu Augustavo Rospudo Samanio Alno Balcio Kalino Kreivuju Vygriu Mario Metos Rospudo Saino Sirvo ir Vygriu ezeru bei Berznyko Geniuses Udziejeko Leipalingio Nedinges Rospudos Seinu Seiriju Stabiensciznos Scebros Sceberkos Stabino Suvalku Sumavo Seinu Sumavo ir Stabingio Veisieju miesteliu bei kaimu pavadinimai Taip pat yra islike tokie kaimu pavadinimai kaip Jatviezo Duza Jatviezo Mala ir Jazvinai Liublino vaivadija kuriu pavadinimai kildinami nuo zodzio jotvingiai Vikiteka Jotvingiai vaizdine ir garsine medziagaNuorodosJotvingiai Visuotine lietuviu enciklopedija G Zabiela red Lietuvos istorija II t Gelezies amzius Vilnius Baltos lankos 2007 P 286 G Grizas Jotvingiai suduviai Lietuvos proistore Archeologijos ekspozicijos vadovas Lietuvos Nacionalinis muziejus 2000 P 110 ISBN 9955 415 06 1 Zigmas Zinkevicius Rytu Lietuva praeityje ir dabar Vilnius 1993 P 32 ISBN 5 420 01085 2 V Deniusas Suduviu dainaviu ir jotvingiu netapatumas alkas lt Jotvingiai ir ju kalba voruta lt A S Kibin YaTVYaGI V X XI VV BALTSKOE PLEMYa ILI BEREGOVOE BRATSTVO Studia Slavica et Balcanica Petropolitana 2008 2 4 S 117 132 Kazimieras Buga Rastai III t Vilnius 1961 p 126 156 Simas Karaliunas Baltu etnonimai Vilnius Lietuviu kalbos institutas 2015 G Zabiela red Lietuvos istorija II t Gelezies amzius Vilnius Baltos lankos 2007 P 287 KRZYSZTOF WRoBLEWSKI JAVTIAGAS GUNARIEVAS RUSIOS BIZANTIJOS 944 METŲ SUTARTYJE TERRA JATWEZENORUM Istorijos paveldo metrastis 2013 5 P 59 60 Yotvingians Mighty Warriors of the Baltic Sea in ancient origins net Tomas Baranauskas Lietuvos valstybes istakos Vilnius Vaga 2000 P 30 124 146 ISBN 5 415 01495 0 E Gudavicius Mindaugo įsigalejimas Lietuvoje Mokslas ir gyvenimas 1983 Nr 06 p 30 ISSN 0134 3165 A Salys Suduviu Kampas Liet enciklopedija XXIX 1963 psl 125 126 Istorijos detektyvai jotvingiu pamoka kodel jie isnyko delfi lt J Puzinas Jotvingiai ir ju gentys TERRA JATWEZENORUM 2009 1 P 8 D Baronas A Dubonis R Petrauskas Lietuvos istorija III tomas XIII a 1385 m Vilnius 2011 P 85 ISBN 978 9955 23 566 8 VAIDA KAMUNTAVICIENĖ JOTVINGIAI SENOJI LIETUVA IR JŲ TIKĖJIMAS XVII A TERRA JATWEZENORUM Istorijos paveldo metrastis 2013 5 P 63 64 Ot Yatvyazi do Litvy Russkoe pograniche s yatvyagami i litvoj v X XIII vekah Kibin A S 2014