Evoliucionizmas

Evoliucionizmas – antropologijos, etnologijos, sociologijos teorinė kryptis. Ši teorija visuomenės raidą aiškina evoliucijos požiūriu. Visuomenės pokyčiai suprantami kaip perėjimas nuo paprasčiausių formų prie vis sudėtingesnių. Evoliucionizmas aiškina valstybės, visuomenės ar tautos raidą kaip lėtą kitimo procesą. Visuomenė kaupia, sumuoja ankstesnius laimėjimus, kurie sudaro sąlygas evoliuciniams pokyčiams. Evoliucionizmo idėjos susiformavo XIX a. pab., sąveikoje su Čarlzo Darvino gamtinės evoliucijos idėjomis, bei bendra pozityvizmo ir Apšvietos dvasia.

Evoliucionizmas atsirado britų filosofui, sociologui Herbertui Spenseriui pradėjus taikyti Darvino evoliucionizmą tiriant visuomenę (t. y., sukūrus socialinio darvinizmo prieigą). Kiti svarbūs šios krypties plėtotojai – britai Edvardas Bernetas Tailoras, Džeimsas Freizeris bei amerikietis Liuisas Henris Morganas.

Remiantis vadinamuoju psichinės žmonijos vienovės principu teigta, kad žmonių visuomeninė ir kultūrinė raida užkoduota plėtotis universaliomis pakopomis kylančia linija: nuo pirmykščių į civilizuotas visuomenes (dėl technologijų, pragyvenimo būdų ir priemonių tobulėjimo – pasak Morgano), nuo pirmapradžių į sudėtingas kultūras (dėl pažinimo ir žinojimo tobulėjimo – pasak Tailoro). Evoliucionizmo atstovai pradėjo taikyti vadinamąjį gyvuojančių liekanų, arba atgyvenų, metodą, pagal kurį iš dabartinėse kultūrose ir visuomenėse išlikusių pirmykščių dalykų, nors ir netekusių prasmės, galima rekonstruoti ankstesnes visuomenės evoliucijos pakopas. Plačiai taikė ir lyginamąjį metodą, leidžiantį lyginti atokias ir niekuo nesusijusias visuomenes bei kultūras (pavyzdžiui, senovės graikus su Amerikos indėnais huronais), kaip lygiagrečiai besiplėtojančias dėl vadinamosios žmogiškojo proto raidos viena linija.

Nuo XX a. pr. evoliucionizmas pradėtas smarkiai kritikuoti dėl bandymo be jokių išimčių visas pasaulio pirmaprades visuomenes įsprausti į iš anksto užprogramuoto kopimo pažangos laiptais pakopas, tam tikras iš anksto paruoštas laukinės būklės ar barbarybės stadijas, remiantis kuriuo nors visuomenės ar kultūros aspektu: giminiavimosi forma, technologiniu atradimu ar proto nušvitimu. Evoliucionizmas kai kurių autorių laikomas ir moksliniu rasizmu, nes sutapatina aukštesnę kultūrą su aukštesniu žmogiškumo laipsniu, šiai krypčiai būdingas (iš esmės – europocentrizmas). Kaip atsvara evoliucionizmui, antropologijoje įsivyravo kultūrinis reliatyvizmas. Evoliucionizmo iškilimas glaudžiai susijęs su Vakarų kolonializmu, nes anglosaksų filosofinė mintis teigė mokslo ir protestantizmo kaip aukščiausios žmonijos pakopos triumfą ir taip pateisino savo kolonijines praktikas (kaip pagalbą mažiau civilizuotoms kultūroms). XX a. vid. panašiu būdu šios idėjos atgimė kaip modernizacijos projektas.

XX a. vid. evoliucionizmas atgimė kaip (, , M. Harris), tebebuvo taikomas marksistų (, ) ir sociobiologų (). Kaip marksistinės ideologijos dalis, evoliucionizmas iki pat XX a. pab. buvo esmiškai vienintelė teorinė prieiga Rytų Europos ir kitose komunistinėse šalyse.

Šaltiniai

1. Vytis Čiubrinskas. SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS TEORIJOS, Kaunas: VDU, 2007
2. Mark Juergensmeyer, Wade Clark Roof, Encyclopedia of Global Religion, SAGE Publications, 2011
3. Vytis Čiubrinskas. Evoliucionizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004