Беларусь
Қазақстан
Lietuva
Nacionalizmas ideologija teigianti tam tikros gyventojų grupės nacionalinį tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią gr
Nacionalizmas
Nacionalizmas – ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės nacionalinį (tautinį) bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę tokio bendrumo pagrindu į valstybinį darinį.
Vienas autoritetingiausių nacionalizmo teoretikų teigia, kad nacionalizmas yra reiškinys, kuris yra būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai, bei politinės legitimizacijos teorija, pagal kurią reikia, kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis. Be to, jis išskiria nacionalistinę ideologiją bei nacionalizmą, kaip politinį principą, reikalaujantį politinio ir nacionalinio vieneto sutapimo.
Kai kurių mokslininkų teigimu, nacionalizmo negalima laikyti ideologija, kadangi jis neturi nuoseklaus ir savito idėjų rinkinio, o pagrindines savo idėjas skolinasi iš kitų ideologijų. Manantys priešingai teigia, kad nacionalizmas visose šalyse turi panašią struktūrą, nes nacionalizmo naratyvai yra mėgdžiojami, nors patiems nacionalistams tai sunku pripažinti.
Nacionalizmas išlieka svarbia XXI a. ideologija, nors jau nuo XX a. vidurio buvo pranašaujamas šios ideologijos galas, silpstant tautinėms valstybėms, stiprėjant globalizacijai.
Vakarų ir Rytų nacionalizmas
XX a. pr. Friedrichas Meincke teigė, kad tarp vakarietiškojo ir rytietiškojo nacionalizmo esama principinių skirtumų. Vakarietiškas nacionalizmas, būdingas Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai, yra pilietinis arba valstybinis. Nacija arba tauta jis laiko visus tam tikros valstybės piliečius, nepaisant jų kilmės. Rytietiškas nacionalizmas, būdingas Vidurio ir Rytų Europai, yra kultūrinis arba etninis. Nacija jis laiko tokią žmonių grupę, kurią sieja bendra etninė kilmė bei bendri kultūriniai reiškiniai (pvz., kalba, religija, papročiai). Šį skirstymą iš Meinckės perėmė bei išplėtojo Hansas Kohnas. Pilietinio nacionalizmo pavyzdžiais jis įvardijo nacionalizmus, kilusius Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, kur nacijos idėjos kilo anksčiau egzistavusių valstybinių struktūrų rėmuose. Kultūriniam nacionalizmo tipui buvo priskirtos nacijos idėjos, XIX a. kilusios Vidurio ir Rytų Europos imperijose – Rusijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Osmanų imperijoje. Dažnai nurodomas kultūrinio nacionalizmo pavyzdys – Vokietijos nacionalizmas.
Nacionalizmo teorijos
Iki Antrojo pasaulinio karo ir dar kurį laiką po jo vyravo tendencija projektuoti nacijas į praeitį, teigiant, kad jos kaip subjektai egzistavo visuomet, tik jų „nacionalistinė išraiška“ buvo aktualizuojama tam tikrų istorinių sąlygų (iš čia kalbos apie tautų „atgimimus“, „atbudimus“ ir pan.). Tautos buvo traktuojamos kaip primordialūs (pirmapradžiai) fenomenai arba interpretuojamos iš perenialistinių (angl. perennial) pažiūrų. Primordialaus požiūrio šalininkai laikė nacijas esant neatsiejama „natūralios tvarkos“ dalimi, suvokdami jas kaip natūralius ir pirmapradžius padalytos žmonijos vienetus. Perenialistai manė, kad jei ne nacionalizmai, tai bent jau nacijos egzistuoja tiek ilgai, kiek gali paliudyti rašytiniai šaltiniai, nors ir nelaikė, kad žmonijos pasidalijimas į nacijas esti pirmapradis arba susijęs su „natūralia tvarka“.
Italijos fašizmo bei Vokietijos nacionalsocializmo patirtis, naudojusi nacionalistines idėjas kraštutinio šovinizmo skatinimui, gerokai sukompromitavo ankstesnes pažiūras į nacionalizmą. Antra vertus, siekiai paaiškinti šią žmonijos patirtį praėjus kiek laiko po Antrojo pasaulinio karo sukėlė naują nacionalizmo tyrinėjimų bangą. Didžiojoje Britanijoje bei JAV, iš dalies todėl, kad šiose šalyse susitelkė emigrantai iš Vidurio Rytų Europos, gimė daugybė naujų nacionalizmo interpretacijų. Tuomet vyraujančia tendencija tapo žiūrėti į nacijas kaip į moderniosios epochos reiškinį, kas visiškai pakeitė ir pačią nacionalizmo traktuotę.
Teorijos, bandančios paaiškinti nacionalizmą per pokyčių, įvykusių pereinant iš agrarinės į moderniąją visuomenę, prizmę, buvo įvardintos modernistinėmis (kaip opozicija perenializmui). Neretai jos atstovai (Ernestas Gellneris, Ericas Hobsbawmas, Benedictas Andersonas) interpretuoja nacionalizmą kaip epochai būdingą ideologinį instrumentą, kurį panaudojus, buvo galima naujai sukonstruoti industrializacijos ir spartaus ekonomikos vystymosi išardytus agrarinės visuomenės saitus, tam tikrais bendros kultūros pagrindais suvienijant tokią visuomenę į naciją. Tokio instrumentalizmo dėka primordiali nacijų traktuotė buvo iš esmės atmesta, taigi įsivyravo pažiūra, kad nacijos nėra pirmapradžiai fenomenai, o nacionalizmas yra instrumentas naujai bendruomeniškumo formai visuomenėje įtvirtinti. Kita vertus, esminiu diskusijų tarp perenialistų bei modernistų objektu iki šiandien tebeliko klausimas, ar nacionalizmas sietinas išimtinai su modernybės epocha (nuo XVIII a. pab. Prancūzų revoliucijos), ar jo apraiškų galima rasti ankstyvesniais laikotarpiais.
Nors modernistinės teorijos šiandien neabejotinai vyrauja, esama ir tokių tyrinėtojų kaip Anthony Davidas Smithas, kuris bando derinti perenialistines bei modernistines prieigas, žiūrėdamas į nacijas kaip į modernybės konstruktus, tačiau traktuodamas jas kaip naujas, nuoseklioje raidoje iš etninių vienetų išsirutuliojusias, bendruomeniškumo formas (kaip transformacijos prielaidas Smithas pripažįsta sąlygas, susidariusias pereinant iš agrarinės į industrinę visuomenę).
Literatūra
- B. Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, Vilnius, 1999.
- E. Gellner, Tautos ir nacionalizmas, Vilnius, 1996.
- E. Hobsbawm, Nations and Nationalism since 1780: programme, myth, reality, Cambridge, 1990.
- V. Safronovas, „Nacionalizmas ir modernioji visuomenė: kai kurie teoriniai bei praktiniai aspektai“, Kultūros barai, 2007, Nr. 3–4.
- A. Smith, Nacionalizmas XX amžiuje, Vilnius, 1994.
- A. D. Smith, Nationalism and modernism: a critical survey of recent theories of nations and nationalism, New York & London, 1998.
- A. D. Smith, Myths and Memories of the Nation, Oxford/New York, 1999.
- N. Statkus, Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teorinis aspektai, Vilnius, 2003.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
Nacionalizmas ideologija teigianti tam tikros gyventoju grupes nacionalinį tautinį bendruma ir siekianti sujungti sia grupe tokio bendrumo pagrindu į valstybinį darinį Katalonu demonstracija uz Katalonijos nepriklausomybe Vienas autoritetingiausiu nacionalizmo teoretiku teigia kad nacionalizmas yra reiskinys kuris yra budingas tam tikrai socialiniu salygu visumai bei politines legitimizacijos teorija pagal kuria reikia kad etnines ribos nesikirstu su politinemis Be to jis isskiria nacionalistine ideologija bei nacionalizma kaip politinį principa reikalaujantį politinio ir nacionalinio vieneto sutapimo Kai kuriu mokslininku teigimu nacionalizmo negalima laikyti ideologija kadangi jis neturi nuoseklaus ir savito ideju rinkinio o pagrindines savo idejas skolinasi is kitu ideologiju Manantys priesingai teigia kad nacionalizmas visose salyse turi panasia struktura nes nacionalizmo naratyvai yra megdziojami nors patiems nacionalistams tai sunku pripazinti Nacionalizmas islieka svarbia XXI a ideologija nors jau nuo XX a vidurio buvo pranasaujamas sios ideologijos galas silpstant tautinems valstybems stiprejant globalizacijai Vakaru ir Rytu nacionalizmasXX a pr Friedrichas Meincke teige kad tarp vakarietiskojo ir rytietiskojo nacionalizmo esama principiniu skirtumu Vakarietiskas nacionalizmas budingas Vakaru Europai ir Siaures Amerikai yra pilietinis arba valstybinis Nacija arba tauta jis laiko visus tam tikros valstybes piliecius nepaisant ju kilmes Rytietiskas nacionalizmas budingas Vidurio ir Rytu Europai yra kulturinis arba etninis Nacija jis laiko tokia zmoniu grupe kuria sieja bendra etnine kilme bei bendri kulturiniai reiskiniai pvz kalba religija paprociai Sį skirstyma is Meinckes pereme bei ispletojo Hansas Kohnas Pilietinio nacionalizmo pavyzdziais jis įvardijo nacionalizmus kilusius Didziojoje Britanijoje Prancuzijoje Sveicarijoje JAV kur nacijos idejos kilo anksciau egzistavusiu valstybiniu strukturu remuose Kulturiniam nacionalizmo tipui buvo priskirtos nacijos idejos XIX a kilusios Vidurio ir Rytu Europos imperijose Rusijoje Austrijoje Vengrijoje Osmanu imperijoje Daznai nurodomas kulturinio nacionalizmo pavyzdys Vokietijos nacionalizmas Nacionalizmo teorijosIki Antrojo pasaulinio karo ir dar kurį laika po jo vyravo tendencija projektuoti nacijas į praeitį teigiant kad jos kaip subjektai egzistavo visuomet tik ju nacionalistine israiska buvo aktualizuojama tam tikru istoriniu salygu is cia kalbos apie tautu atgimimus atbudimus ir pan Tautos buvo traktuojamos kaip primordialus pirmapradziai fenomenai arba interpretuojamos is perenialistiniu angl perennial paziuru Primordialaus poziurio salininkai laike nacijas esant neatsiejama naturalios tvarkos dalimi suvokdami jas kaip naturalius ir pirmapradzius padalytos zmonijos vienetus Perenialistai mane kad jei ne nacionalizmai tai bent jau nacijos egzistuoja tiek ilgai kiek gali paliudyti rasytiniai saltiniai nors ir nelaike kad zmonijos pasidalijimas į nacijas esti pirmapradis arba susijes su naturalia tvarka Italijos fasizmo bei Vokietijos nacionalsocializmo patirtis naudojusi nacionalistines idejas krastutinio sovinizmo skatinimui gerokai sukompromitavo ankstesnes paziuras į nacionalizma Antra vertus siekiai paaiskinti sia zmonijos patirtį praejus kiek laiko po Antrojo pasaulinio karo sukele nauja nacionalizmo tyrinejimu banga Didziojoje Britanijoje bei JAV is dalies todel kad siose salyse susitelke emigrantai is Vidurio Rytu Europos gime daugybe nauju nacionalizmo interpretaciju Tuomet vyraujancia tendencija tapo ziureti į nacijas kaip į moderniosios epochos reiskinį kas visiskai pakeite ir pacia nacionalizmo traktuote Teorijos bandancios paaiskinti nacionalizma per pokyciu įvykusiu pereinant is agrarines į moderniaja visuomene prizme buvo įvardintos modernistinemis kaip opozicija perenializmui Neretai jos atstovai Ernestas Gellneris Ericas Hobsbawmas Benedictas Andersonas interpretuoja nacionalizma kaip epochai budinga ideologinį instrumenta kurį panaudojus buvo galima naujai sukonstruoti industrializacijos ir spartaus ekonomikos vystymosi isardytus agrarines visuomenes saitus tam tikrais bendros kulturos pagrindais suvienijant tokia visuomene į nacija Tokio instrumentalizmo deka primordiali naciju traktuote buvo is esmes atmesta taigi įsivyravo paziura kad nacijos nera pirmapradziai fenomenai o nacionalizmas yra instrumentas naujai bendruomeniskumo formai visuomeneje įtvirtinti Kita vertus esminiu diskusiju tarp perenialistu bei modernistu objektu iki siandien tebeliko klausimas ar nacionalizmas sietinas isimtinai su modernybes epocha nuo XVIII a pab Prancuzu revoliucijos ar jo apraisku galima rasti ankstyvesniais laikotarpiais Nors modernistines teorijos siandien neabejotinai vyrauja esama ir tokiu tyrinetoju kaip Anthony Davidas Smithas kuris bando derinti perenialistines bei modernistines prieigas ziuredamas į nacijas kaip į modernybes konstruktus taciau traktuodamas jas kaip naujas nuoseklioje raidoje is etniniu vienetu issirutuliojusias bendruomeniskumo formas kaip transformacijos prielaidas Smithas pripazįsta salygas susidariusias pereinant is agrarines į industrine visuomene LiteraturaB Anderson Įsivaizduojamos bendruomenes Apmastymai apie nacionalizmo kilme ir plitima Vilnius 1999 E Gellner Tautos ir nacionalizmas Vilnius 1996 E Hobsbawm Nations and Nationalism since 1780 programme myth reality Cambridge 1990 V Safronovas Nacionalizmas ir modernioji visuomene kai kurie teoriniai bei praktiniai aspektai Kulturos barai 2007 Nr 3 4 A Smith Nacionalizmas XX amziuje Vilnius 1994 A D Smith Nationalism and modernism a critical survey of recent theories of nations and nationalism New York amp London 1998 A D Smith Myths and Memories of the Nation Oxford New York 1999 N Statkus Etniskumas ir nacionalizmas istorinis ir teorinis aspektai Vilnius 2003 Vikizodynas