Šis straipsnis apie santvarką Apie grupę skaitykite straipsnyje Diktatūra grupė Diktatūra valdymo forma kai neribo

Šis straipsnis apie santvarką. Apie grupę skaitykite straipsnyje Diktatūra (grupė).

Diktatūra – valdymo forma, kai neribota galia yra sutelkta vieno asmens arba organizuotos kelių asmenų grupuotės rankose. Diktatūrą praktikuojantis asmuo vadinamas diktatoriumi.

Lyderiai, dažnai apibūdinami kaip diktatoriai (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): **Sovietų Sąjungos komunistų partijos** generalinis sekretorius **Josifas Stalinas**; **Vokietijos** **fiureris** **Adolfas Hitleris**; **Kinijos komunistų partijos** pirmininkas **Mao Dzedongas**; **Italijos** **dučė** **Benitas Musolinis**; **Šiaurės Korėjos** aukščiausias vadovas **Kim Ir Senas**.

Toks valdymas yra neribojamas įstatymų, kitų valdžios institucijų, pilietinės visuomenės grupių ar kitų organizacijų ir dažnai priešpriešinamas demokratijai. Valstybių diktatoriai paprastai išlieka valdžioje užsitikrindami galios struktūrų (pvz., armijos) palaikymą. Anot Demokratijos indekso, XXI a. pradžioje egzistavo apie 50 valstybių, kurių valdymo formą galima įvardyti kaip paremtą diktatūra. Esamų diktatūrų pavyzdžiais gali būti tokios šalys kaip Šiaurės Korėja, Čadas ar Turkmėnija.

Istorija

Žodis diktatorius anksčiausiai naudotas senovės Romoje, kai nepaprastosios padėties atveju konsulai paskirdavo asmenį, kuriam pusei metų suteikdavo neribotas galias. Kai kurie asmenys tokią valdžią išlaikydavo ilgesnį laiką, kaip kad Lucijus Kornelijus Sula ar Gajus Julijus Cezaris. Po Romos žlugimo diktatūros terminas buvo mažai naudojamas iki Renesanso laikotarpio. Apie diktatūros prasmę ir reikšmę politikoje svarstė tokie filosofai kaip Nikolas Makiavelis, , Žanas Žakas Ruso. Kaip ankstyvuosius modernių laikų diktatorius galima įvardyti Oliverį Kromvelį ar Napoleoną Bonapartą, kurie galią įgavo kaip sėkmingi kariniai vadovai. Diktatorių įsigalėjimo laikotarpiu laikomas XX a., kada į valdžią atėjo Benitas Musolinis, Adolfas Hitleris, Fransiskas Frankas, Mao Dzedongas, Kim Ir Senas, Fidelis Kastro ir kiti lyderiai. Tyrimai yra parodę, kad XX a. aštuntajame dešimtmetyje diktatūros principu valdomos valstybės sudarė daugumą, o jose gyveno apie pusė visų pasaulio gyventojų.

Diktatūrų sumažėjo Šaltojo karo pabaigoje ir po jo, per pasaulį nuvilnijus bangai. Anot Demokratijos indekso, XXI a. pradžioje nemažai šalių pastebimas demokratijos mažėjimas, tačiau šalių, kurias galima įvardyti kaip diktatūras, skaičius išlieka panašus – apie 50.

Tipai

Diktatūros gali būti skirstomos į atskirus tipus pagal savo poveikį visuomenei nuo gan švelniu valdymu pasižyminčio autoritarizmo iki visiškos kontrolės siekiančio totalitarizmo. Kitas skirstymas remiasi į tai, kieno rankose yra valdžia. Tai leidžia diktatūras skirstyti į vieno asmens, karines arba vienos partijos.

Atsiradimo priežastys

Diktatūra gali atsirasti tose šalyse, kuriose valdo silpna arba gyventojų palaikymo stokojanti vyriausybė. Tokia situacija gali susiklostyti dėl išplitusios korupcijos, kilusio karo, įvykusios ekonominės krizės, augančios ar kitų priežasčių. Alternatyvios politinės jėgos tokiais atvejais gali įgyvendinti ir perimti šalies kontrolę, dažniausiai į savo pusę patraukdamos kariuomenę. Perversmai būna staigūs arba įplieskiantys ilgalaikį pilietinį karą.

Į valdžią atėję diktatoriai neretai siekia įtvirtinti savo legitimumą pasitelkdami tokias priemones kaip fiktyvūs rinkimai, referendumai, konstitucijos pakeitimai, masinės propagandos kampanijos, išorės grėsmių sureikšminimas ir pan. Taip pat siekiama nutildyti opoziciją ir kritikus, suvaržant jų žodžio laisvę, o griežtesnių diktatūrų atveju ir skiriant įkalinimo ar net mirties bausmes.

Šaltiniai

Bealey, F. (1999). The Blackwell Dictionary of Political Science: A User's Guide to Its Terms. Wiley, p. 103
Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 653
Sheldon, G. W. (2001). Encyclopedia of Political Thought. Infobase Publishing, p. 85
Global democracy has another bad year, The Economist, 2020–01–22
Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 653–655
Global democracy has another bad year, The Economist, 2020–01–22
Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 655–656
Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 657

Vikižodynas

[1] Bealey, F. (1999). The Blackwell Dictionary of Political Science: A User's Guide to Its Terms. Wiley, p. 103

[2] Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 653

[3] Sheldon, G. W. (2001). Encyclopedia of Political Thought. Infobase Publishing, p. 85

[4] Global democracy has another bad year, The Economist, 2020–01–22

[5] Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 653–655

[6] Global democracy has another bad year, The Economist, 2020–01–22

[7] Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 655–656

[8] Badie, B., Berg-Schlosser, D., & Morlino, L. (2011). International Encyclopedia of Political Science. SAGE Publications, p. 657