Struktūralizmas

Struktūralizmas – , socialinių mokslų kryptis, siekianti tiksliais metodais aprašyti tam tikro kūrinio sandarą, atskleisti visuomenės struktūrą, kultūros visumą, pateikti sisteminius modelius.

Struktūralizmo ištakomis laikoma XX a. pr. Ferdinando de Sosiūro sukurta struktūrinė kalbotyra – Sosiūras bandė struktūriškai aprašyti kalbą, visoms kalboms pritaikyti bendras taisykles. Jis pradėjo kalbėti apie kalbą kaip formą, o ne substanciją, apie tai, kad kalbą sudaro ženklai ir jų santykiai bei skirtumai. Struktūralizmui didelę įtaką padarė pozityvizmas, psichoanalitinė kritika, fenomenologija. Struktūralizmas oponavo psichologiniam, istoriniam ir kitiems kontekstiniams reiškinio aiškinimams.

Struktūralizmui kokio nors reiškinio kontekstai nėra svarbiausi – užuot nagrinėjęs aplinkybes, jis aiškinasi kultūrinio fakto vidinių dalmenų tarpusavio sąveiką, jo paskirtį, reikšmę. Sosiūro gramatinės teorijos modeliai buvo pritaikyti tiriant ne tik kalbą, bet ir kitus reiškinius (pasąmonę, mitologiją, sociumą), juos laikant savita kalba. Visais atvejais jis siejamas su požiūriu, jog tiriant sudėtingus objektus, juos galima išskaidyti į elementus, dalis, funkcijas; išnagrinėjus tai atskirai, visą objektą galima paaiškinti vėl sujungiant ištirtas dalis į visumą. Struktūros sąvoka yra struktūralizmo išeities taškas. Struktūralizme struktūros padeda kurti ir konstruoti menamą, idealią tikrovę, kuri yra siektinybė. Struktūralistai pabrėžia, kad šios struktūros ir jų struktūralistiniai modeliai yra psichinės prigimties kaip ir pati kultūra. Struktūralistiniai modeliai egzistuoja tik žmogaus sąmonėje.

Sosiūro teoriją toliau plėtojo rusų formalioji (Maskvos), Kopenhagos, lenkų, Prahos lingvistinė mokyklos. XX a. 6–7 dešimtmečiais iškilo prancūzų kultūrologinis struktūralizmas, kurio pagrindinis asmuo buvo Klodas Levi Strosas. Prancūzai išplėtė struktūralizmo tarpdiscipliniškumą analizės metodą taikydami įvairiems socialiniams reiškiniams. Klodas Levi Strosas pasiūlė imti ir visus socialinius reiškinius analizuoti kaip tam tikras ženklų sistemas, kurti tam tikrus ženklų modelius. Tokį – struktūralistinį – požiūrį jis ėmėsi plėtoti trimis kryptimis: pirmiausia jis susitelkė ties komunikacinėmis taisyklėmis, ypač daug dėmesio skirdamas giminystės sistemų struktūros analizei, vėliau užsiėmė mentaliteto struktūrų aiškinimu ir galiausiai – mito struktūros studijomis.

Veikiamos prancūzų poststruktūralizmo susiklostė struktūralizmo šakos semiotika ir naratologija. Struktūralizmas padarė didelę įtaką literatūrologijai, sociologijai, , postmodernizmui. Kultūrinį struktūralizmą TSRS plėtojo vadinamoji Tartu mokykla, padėjusi pamatus ir lietuvių struktūralizmui.

Struktūralizmas kritikuojamas teigiant, kad norint suprasti socialinį gyvenimą, neužtenka perprasti jo socialinę struktūrą. Šalia struktūros visada egzistuoja konkretūs veikiantys, praktinius ir ritualinius veiksmus atliekantys žmonės-veikėjai ir atlikėjai. Struktūra visada sąveikauja su atlikimu taip, kad atlikimas yra pirminis, o struktūra tegali būti išvestinė iš jo ir numanoma. Šneka ir ritualo atlikimas yra realūs, tuo tarpu kalbos, kaip ir ritualinės sistemos, struktūra yra išvestinė, nuspėjama ir abstrakti. Nauji atlikimai, perteikimai keičia kultūrą, ją nuolat struktūruodami. Kiekvienas naujas legendos pasakojimas yra konkrečios formos, ir ši priklauso nuo pasakotojo interesų. Pasak kritikų, struktūra nėra stabili, ją kuria veikėjas ir veikla.

Žymūs struktūralistai

• Kopenhagos mokykla – Lui Jelmslevas, (kalbotyros);
• lenkų mokykla – , , K. Vujcickis (literatūrologinė);
• rusų formalioji mokykla – , Viktoras Šklovskis, P. Bogatyriovas, , Vladimiras Propas (literatūrologinė, kalbotyros);
•  – Romanas Jakobsonas, Nikolajus Trubeckojus, (kalbotyros);
• Prancūzų kultūrologinis struktūralizmas () – Klodas Levi Strosas, Rolanas Bartas, , , , , Algirdas Julius Greimas, Žanas Pjažė, (psichoanalizės, kultūrologijos, sociologijos ir kt.);
• Tartu–Maskvos semiotinė mokykla – , Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas (kalbotyros, mitologijos)
• antropologija – Edvardas Evansas-Pričardas, , Edmundas Ličas, Meri Daglas;
• kiti – Noamas Čomskis (kalbotyra), Žoržas Diumezilis (mitologija).

Šaltiniai

1. Eugenijus Žmuida. Struktūralizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
2. Vytis Čiubrinskas. SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS TEORIJOS. Kaunas: VDU, 2007.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.