Atharvaveda

Atharvaveda (skr. अथर्ववेद = IAST: atharvaveda) – Vedų religijos šventasis tekstas, ketvirtoji Veda, sukurta gerokai vėliau už kitas tris (Rigvedą, Samavedą, Jadžurvedą). Ilgą laiką apskritai nebuvo priskiriama vedoms ir dabar dalies hinduistų ortodoksų nelaikoma šriuti dalimi.

Atharvaveda pavadinta pagal ugnies žynius . Dar naudojami pavadinimai yra Ātharvāṅgirasa (pagal Atharvanus ir ), Bhrigvangirasa, Brahmaveda. Ši veda datuojama VIII–IX a. pr. m. e., tačiau jos dalys yra labai nevienodo senumo – vienos susidarė gan vėlai, o kitos gali siekti ankstyviausių Rigvedos himnų amžių.

Atharvavedoje pateiktos senovinės magijos žinios – užkeikimai, prašymai, ritualinės dainos, gydomieji užkalbėjimai ir kt. Priešingai nei kitos Vedos, Atharvaveda daugiausia skirta ne viešoms apeigoms, bet praktinėms šeimos, bendruomenės reikmėms. Šioje vedoje atsispindi įvairūs liaudies papročiai, kurie, kaip manoma, brahmanų perimti iš plačiosios visuomenės. Ypač Atharvaveda siejama su tauta, kuriai skirta visa 15-oji Atharvaveda. Vratjams asimiliavusis su kitais arijais, jų maginiai užkeikimai pateko į brahmanų luomo ritualus.

Yra žinomos 2 Atharvavedos redakcijos: Śaunakīya (AVS) ir Paippalāda (AVP). Jos skiriasi metrinės ir prozinės dalių santykiu. Nors Paippalāda tekstas senesnis, plačiau cituojama ir verčiama Śaunakīya. Šią redakciją sudaro 20 dalių (kāṇḍa), kuriose pateikiama 730 ištarmių (sūkta). Atharvavedos branduolį sudaro 1-7 dalys, kuriose būdingi trumpi užkalbėjimai. 8-12 Atharvavedos dalis sudaro ilgi, iki 20 posmų siekiantys užkalbėjimai. Visos kitos dalys, pradedant 13-ąja, skirtos konkrečioms temoms: vestuvėms, laidotuvėms, mirusiesiems, vratjų pašlovinimui ir kt. 20-oji kāṇḍa daugiausia atkartoja Rigvedos tekstus.

Greičiausiai dauguma Atharvavedos užkeikimų buvo atliekama drauge su ritualais, pvz., ligoniui duodant vaistus, įkuriant ugnį, panaudojant maginius tarpininkus (dievybes, amuletus, žmogaus, kurio link nukreiptas ritualas daiktus, plaukus ir pan.).

Atharvavedoje pateikiama atgailos ritualų, užkeikimų, vestuvių ir laidotuvių dainų (jas atlikdavo senovės Indijos žyniai ). Esama ir ligų užkalbėjimų. Atharvaveda laikoma seniausiu indų medicinos tekstu. Ją buvo būtina išmanyti valdovo rūmų žyniams. Šios vedos pagrindu sukurta didelė dalis Ajurvedos.

Pagal turinį užkeikimai skirstomi į:

• gydomieji
• skirti ilgo gyvenimo užtikrinimui
• burtų, priešo klastos panaikinimui
• moterų reikalų
• skirti santarvei užtikrinti
• karališkieji
• skirti prišaukti materialinį klestėjimą
• skirti nuodėmių atpirkimui

Kadangi Atharvavedos struktūra nebuvo griežta, į ją laikui bėgant įtraukta nemažai nedidelės apimties upanišadų, dėl daugelio kurių autentiškumo ginčijamasi. Šios upanišados laikomos tarsi vėliau atsiradusių hinduizmo mokyklų vadovais. Vedantos atstovų pripažįstama tik keletas iš jų – Mundaka Upanišada, Prasna Upanišada bei Mandūkja Upanišada.

Du pagrindiniai Atharvavedos Śaunakīya redakcijos vertimai atlikti William Dwight Whitney (1856 m.) ir Tatjanos Jelizarenkovos (2005–2010 m.). Keletas Atharvavedos užkalbėjimų išspausdinta ir lietuviškai.

Šaltiniai

1. Rytų išminties enciklopedija. Tyto alba. Vilnius, 2010 m., 36–37 psl.
2. „Vasaros pabaigai išėjo ketvirtasis žurnalo „Liaudies kultūra“ numeris“. alkas.lt. Alkas.lt. 2015-08-31. Nuoroda tikrinta 2024-08-10.
3. http://www.satenai.lt/?p=30144

Nuorodos

• T. Jelizarenkovos rusiškas vertimas
• Įgarsinta versija Archyvuota kopija 2014-07-27 iš Wayback Machine projekto.
• Originalo tekstai (Transliteruota)
• Whitney vertimai
• Keletas lietuviškų Atharvavedos vertimų