Polinezija

Polinezija – salų grupė, priklausanti Okeanijai, Ramiojo vandenyno centre. Pavadinimą pirmas pavartojo prancūzų rašytojas 1756 m. Šis žodis graikiškai reiškia „daug salų“ (sen. gr. πολύς + νῆσος). Iš pradžių Polinezija buvo vadinamos visos Okeanijos regiono Ramiojo vandenyno salos. 1831 m. prancūzų jūrininkas Žiulis Diumonas d’Urvilis pasiūlė atskirti nuo Polinezijos termino Melaneziją ir Mikroneziją.

Okeanijos kultūrinis regionas Polinezija
Šalis	Amerikos Samoa, Kuko salos, Havajai, Naujoji Zelandija, Niujė, Prancūzijos Polinezija, Samoa, Tokelau, Tonga, Tuvalu, Velykų sala, Volisas ir Futuna, Pitkerno salos
Tautos	polineziečių tautos
Kalba	polinezijos kalbos
Okeanijos kultūriniai regionai Melanezija, Mikronezija, Polinezija

Politiniai vienetai

Polinezijai priklauso šios šalys:

• Amerikos Samoa (Rytų Samoa),
• Kuko salos,
• Havajai (JAV valstija),
• Naujoji Zelandija,
• Niujė (Niue),
• Prancūzijos Polinezija,
• Samoa,
• Tokelau,
• Tonga,
• Tuvalu,
• Velykų sala (Čilės priklausinys),
• Volisas ir Futuna (Prancūzijos priklausinys),
• Pitkerno salos;
• taip pat dalis salų, priklausančių šioms šalims:
  • Fidžiui,
  • Mikronezijos Federacijai,
  • Naujajai Kaledonijai,
  • Papua Naujajai Gvinėjai,
  • Saliamono saloms,
  • Vanuatu,
  • Kiribačiui.

Geografija

Polineziją sudaro apie 1000 įvairaus dydžio salų ir atolų. Salos daugiausiai yra vulkaninės ir koralinės kilmės. Visos jos išsidėsčiusios trikampyje tarp Havajų (šiaurėje), Naujosios Zelandijos (pietuose) ir Velykų salos (rytuose). Bendras plotas – apie 26 000 km². Pagrindiniai Polinezijos salynai yra šie: Havajai, Tuamotu, Tonga, Kuko Salos, Volisas, Tuvalu, Tokelau, Samoa salos, Tubuajo salos, Draugijos salos, Markizo salos, Tuamotu (su Gambjė salomis), Linijinės salos, Velykų sala (Rapanujis). Havajuose, Tongoje, Samoa yra veikiančių ugnikalnių.

Klimatas tropinis, jūrinis. Nereti uraganai. Salas dengia amžinai žali tropiniai miškai, savanos, kokospalmių giraitės.

Gyventojai

Polinezijos salas yra apgyvendinę polineziečiai – polineziečių kalbomis kalbančios tautos, kaip manoma, kilusios iš Taivano ir Pietryčių Azijos. Svarbiausios polineziečių tautos yra maoriai, havajiečiai, samojiečiai, taitiečiai, tongiečiai, markiziečiai, tuvaliečiai, tubuajai, paumotai ir kt. Verčiamasi daugiausia žvejyba, žemės ūkiu (manijokų, kolokazijos, duonmedžių auginimu, kiaulių laikymu), kopros, vanilės, vaisių (mangų, bananų, apelsinų), parfumerinių augalų eksportu. Vystomas turizmas (ypač Havajuose, Draugijos salose, Velykų saloje).

Seniau polinezičiai buvo išvystę sudėtingą savitą religinę-mitologinę sistemą, bet po aktyvios krikščioniškų misijų veiklos XIX a.–XX a. pr. beveik visi tapo krikščionimis (katalikai, metodistai, mormonai, baptistai ir kt.). Greta gimtųjų kalbų paplito anglų, prancūzų kalbos.

Istorija

Polinezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
moai, , ,
,
Tui Tonga
Havajai, Rarotonga, ,
Kolonijos:
Britų kolonijos, , Prancūzų Polinezija, , Vokietijos Samoa
Dabartiniai politiniai vienetai:
Naujoji Zelandija, , Havajai, , Kuko Salos, , , Samoa, Tonga, ,

Polinezija – vienas vėliausiai apgyvendintų pasaulio regionų, ir apgyvendinimas čia prasidėjo tik III mūsų eros amžiuje. Daugybė salų regione vis dar yra negyvenamos.

Apgyvendinimas vyko III–XII a. Austronezijiečių migracijos paskutiniosios bangos metu. Tuo metu polineziečiai iš Fidžio migravo į Bendrijos salas, iš kurių sklido visomis kryptimis po visą Ramujį vandenyną. Labiausiai nutolusios teritorijos – Naujoji Zelandija, Velykų sala buvo apgyvendintos tik II tūkstantmečio pradžioje.

Atskirose salose polineziečiai išvystė labai savitas visuomenės struktūras ir archeologines kultūras. Tarp jų garsios yra polinezietiškos piramidės, Velykų salos skulptūros (moai), monumentalūs vartai ir statiniai.

Nuo XVI a. Polineziją pradėjo tyrinėti vakariečiai, – pirmiausia ispanai, vėliau britai, prancūzai. Iki XIX a. buvo atrasta didžiuma Polinezijos salų. Vakariečiai šios teritorijos nekolonizavo iki pat XIX a. pabaigos. Vienintelė kolonizuojama vieta buvo Naujoji Zelandija, kurią britai padarė savo kolonija.

XIX a. Polinezijoje atsirado pirmieji valstybiniai dariniai, tarp kurių paminėtinos Tongos karalystė, Havajų karalystė, ir kt. Jos įkūrė vietines dinastijas.

XIX a. pabaigoje prasidėjo skubios Polinezijos regiono dalybos tarp kolonijinių imperijų. Šiose dalybose dalyvavo Britų imperija, Prancūzija ir JAV. XIX a. pabaigoje susiformavo šios kolonijinės teritorijos: Britų vakarų Ramiojo vandenyno teritorijos (pietvakarinė Polinezija), Prancūzijos Polinezija (pietrytinė Polinezija) ir (daugiausia šiaurinė Polinezija kartu su Havajais). Samoa salynas buvo padalintas tarp Vokietijos ir JAV, taip suformuojant Amerikos Samoa ir Vokietijos Samoa (1914 m. ši vienintelė Vokietijos valda Polinezijoje perėjo Naujosios Zelandijos administracijai).

Po II pasaulinio karo Britų vakarų Ramiojo vandenyno teritorijos buvo palaipsniui išskaidytos į atskirus politinius vienetus, kurių didžiuma iškovojo nepriklausomybę. Tai buvo Tonga, Kuko salos, Tokelau, Tuvalu, Niuė, Kiribatis. Kai kurios teritorijos buvo prijungtos prie Naujosios Zelandijos. Vienintelė išlikusi britų kolonija Polinezijoje yra Pitkerno salos.

JAV vieną iš kolonijinių teritorijų, – Havajus, – pavertė savo valstija. Kitos jai priklausančios teritorijos Polinezijoje yra traktuojamos kaip JAV teritorijos.

Prancūzijos Polinezija išlaikė kolonijinį statusą iki dabar. Šis politinis darinys yra traktuojamas kaip Prancūzijos užjūrio departamentai.

Išnašos

1. Brosses, Charles de, 1911 Encyclopædia Britannica, T.4 (Bisharin–Calgary)