Švenčionėliai miestas Lietuvos rytuose Švenčionių rajono savivaldybėje Švenčionėlių seniūnijos ir parapijos centras Šven

Švenčionėliai – miestas Lietuvos rytuose, Švenčionių rajono savivaldybėje. Švenčionėlių seniūnijos ir parapijos centras. Švenčionėlių geležinkelio stotis, stovi Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (pastatyta 1959 m.), veikia paštas, Švenčionėlių miesto kultūros centras, Švenčionių r. socialinių paslaugų centras, Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazija, Švenčionėlių meno mokykla, vaikų lopšelis-darželis „Vyturėlis“.

Švenčionėliai

Švenčionėliai žvelgiant nuo Platumų

Švenčionėliai

55°09′54″š. pl. 25°59′56″r. ilg. / 55.165°š. pl. 25.999°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Švenčionių rajono savivaldybė

Gyventojų

4 613

Plotas

5,85 km²

Tankumas

789 žm./km²

Pašto kodas

LT-18022

Vikiteka

Švenčionėliai

Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė)
Vardininkas:	Švenčionė̃liai
Kilmininkas:	Švenčionė̃lių
Naudininkas:	Švenčionė̃liams
Galininkas:	Švenčionėliùs
Įnagininkas:	Švenčionė̃liais
Vietininkas:	Švenčionė̃liuose

lenk. Nowe Święciany

**Švenčionėlių geležinkelio stotis**, prie kurios kūrėsi gyvenvietė

Etimologija

Miestelio vardas yra mažybinės priesagos vedinys iš Švenčionių miesto vardo, prie kurio gyvenvietė kūrėsi kaip geležinkelio stotis. 1862 m. gyvenvietė pavadinta Naujieji Švenčionys, bet vėliau prigijo Švenčionėlių vardas.

Geografija

Miestas išsidėstęs 11 km į šiaurės vakarus nuo Švenčionių, 10 km į pietus nuo Kaltanėnų, Labanoro girios rytų pakraštyje. Kelias į Švenčionis, o pro Kaltanėnus – į Ignaliną, Uteną, Molėtus, žvyrkelis per Labanoro regioninį parką ir Januliškio kaimą į Labanorą. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliu traukiniai kursuoja į Vilnių ir Turmantą.

Pro miestą teka Žeimena. Penktadalį miesto teritorijos sudaro želdiniai. Jaukūs priemiesčiai, miškingos paežerės ir pažeimeniai sutraukia nemažai turistų. Apie 4,5 kilometrus į šiaurę nuo Švenčionėlių miesto centro prasideda Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, apie 4,5 km į vakarus – Labanoro regioninis parkas.

Istorija

Manoma, kad teritorija, kur įsikūrę Švenčionėliai, priklausė Nalšiai ar nalšėnams, kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi tarp 1229 ir 1298 metų, o pats miestas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII a. pabaigoje. Tuo vardu minimas palivarkas, priklausęs dvarui. būta ir visai kitoje vietoje, arčiau Švenčionių, šalia Grigaliūnų kaimo.

Dabartinio Švenčionėlių miesto šiaurinėje dalyje viduramžiais buvo ir kaimas. Dabar ta miesto dalis vadinama Juodiškėliu. Anksčiau Švenčionių gatvės posūkyje stovėjo įdomus akmeninis pastatas, kuriame ilgai buvo kepykla. Tai buvo bene seniausias pastatas dabartiniuose Švenčionėliuose.

Švenčionėlių gyvenvietė atsirado 1861 m. kairiuoju pažeimeniu nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir įkūrus geležinkelio stotį. 1895–1899 m. nutiesus Panevėžio–Pastovių siaurąjį geležinkelį, Švenčionėliai tapo geležinkelių mazgu. Apytikriai tuo metu pro čia nutiestas Švenčionių-Utenos plentas. XIX a. pabaigoje Švenčionėlių gyvenvietė buvo menka, 1880 m. minima tik 13 sodybų su 82 gyventojais. Iš Švenčionėlių geležinkeliu buvo galima nuvykti į Narutį, Pastovius, Panevėžį, Varšuvą ir Sankt Peterburgą, o nutiesus geležinkelio atkarpą iki Berezvečės, ir į Gluboką (Švenčionėlių–Berezvečės siaurasis geležinkelis). XIX a. pabaigoje gyvenvietė minima Švenčionių apskrityje.

1900 m. miestelis sudegė, bet XX a. pradžioje ėmė smarkiai plėstis. Naujos gatvės buvo tiesiamos į pietus nuo Juodiškio, tiesiog per šilą. 1907 m. miško pakraštyje pastatyta medinė bažnyčia, kurioje buvo vertingų aklo skulptoriaus Julijono Daunio medžio darbų. Nedaug kas liko iš jo nuostabių dirbinių. 1908 m. Švenčionėliai gavo parapijos teises.

Švenčionėlių gyvenvietėje XIX a. gale pradėjo kurtis pramonė, nuo 1894 m. veikė siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatyta elektrinė. 1920 m. suteiktos miesto teisės, 1920–1939 m. buvo okupuotas lenkų, čia buvo įsikūręs Švenčionėlių pasienio apsaugos korpusas. 1924 m. atidarytas degtukų šiaudelių fabrikas. 1939 m. patvirtintos miesto teisės, 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu.

Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 m. rudenį, į Švenčionėlius suvaryti ir nužudyti Švenčionių apskrityje gyvenę žydai. Holokausto vietoje ties Platumais spalio 8-10 d. buvo sušaudyti ir užkasti 8000 aukų palaikai (aukų skaičiaus šaltinis: "Švenčionių krašto žydų tragedija 1941–1944 m. " Sudarė Giedrė Geniušienė, Nalšios muziejus, Švenčionys 2002 m.)

Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės partizanai.

1959 m. buvo pastatyta Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia. Iki 1972 m. stovėjo Švenčionėlių Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė, kuri vėliau buvo nugriauta.

1996 m. kovo 26 d. Prezidento dekretu patvirtintas Švenčionėlių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. pabaiga	?	Švenčionių apskritis
1918 m.	?	Naujųjų Švenčionių apskritis
1925–1939 m.	Švenčionėlių valsčiaus centras	Švenčionių apskritis	Vilniaus vaivadija
1939–1941 m.		Švenčionėlių apskrities centras
1941–1950 m.		Švenčionių apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Švenčionėlių rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Švenčionėlių rajono centras
1959–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Švenčionėlių apylinkės centras	Švenčionių rajonas
1995–2013 m.	Švenčionėlių miesto seniūnija, Švenčionėlių seniūnijos centras	Švenčionių rajono savivaldybė	Vilniaus apskritis
2013–	Švenčionėlių seniūnijos centras	Švenčionių rajono savivaldybė	Vilniaus apskritis

Gyventojai

Švenčionėliuose didžiausias žmonių skaičius gyveno 1989–1990 metais, kuomet gyveno 7712 žmonių ir pagal jų skaičių buvo stambiausias rajono miestas.

Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2022 m.

1880 m.

1931 m.

1970 m.^sur.

1976 m.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2005 m.

2011 m.^sur.

82

3 867

5 979

6 600

6 566

7 712

6 923

6 585

5 950

2017 m.

2019 m.

2020 m.

2021 m.^sur.

2022 m.

-

5 160

4 865

4 726

4 748

4 683

-

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 5 771 žmonės:

Lietuviai – 69,99 % (4039);
Lenkai – 14,62 % (844);
Rusai – 8,58 % (495);
Baltarusiai – 3,88 % (224);
Ukrainiečiai – 0,68 % (39);
Totoriai – 0,28 % (16);
Kiti – 1,98 % (114).

2001 m. gyveno 6 923 žmonės:

Lietuviai – 67,38 % (4665);
Lenkai – 16,57 % (1147);
Rusai – 9,46 % (655);
Baltarusiai – 3,7 % (256);
Ukrainiečiai – 0,8 % (56);
Totoriai – 0,42 % (29);
Kiti – 0,88 % (115).

Žymūs žmonės

Edward Pietkiewicz (1909–1998), diplomatas, rašytojas
Kazimierz Antonowicz (1914–2003), fizikas
Antanas Dilys (1923–2019), kunigas
Artūras Driukas (g. 1961 m.), teisėjas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas
(g. 1990 m.), aktorius.

Sportas

Švietimas

Švietimo ir ugdymo įstaigos:

Švenčionėlių Mindaugo gimnazija
Švenčionėlių antroji vidurinė mokykla
Švenčionėlių progimnazija
(nuo 1941 m.)

Taip pat skaityti

Švenčionėlių–Lentupio–Naručio siaurasis geležinkelis
Švenčionėlių–Berezvečės siaurasis geležinkelis
Panevėžio–Pastovių geležinkelis (Utenos–Švenčionėlių geležinkelio atkarpa)
Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 221
Święciany (3) Nowe. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 685 psl. (lenk.)
„Švenčionėlių miestelio istorija“. Suarchyvuotas originalas 2011-02-23. Nuoroda tikrinta 2015-06-04.
Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, Warszawa 1938.
Švenčionėliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 232
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
osp.stat.gov.lt / [1]
2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Švenčionėliai. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-08-06).
Švenčionėliai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 688 psl.
svencioneliai.lt / Švenčionėlių miesto neoficiali svetainė Archyvuota kopija 2010-10-02 iš Wayback Machine projekto.
Švenčionėlių bendruomenė Archyvuota kopija 2013-03-15 iš Wayback Machine projekto.
miesteliai.lt / Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.
„Švenčionių kraštas“ Archyvuota kopija 2010-06-12 iš Wayback Machine projekto. – Švenčionių rajono laikraštis
Švenčionėlių meno mokykla Archyvuota kopija 2013-11-06 iš Wayback Machine projekto.
Švenčionėlių biblioteka (nuo 1941 m.)
Švenčionėlių vaikų globos namai

Žemėlapiai

google.com / Švenčionėliai (žemėlapis su nuotraukomis)
maps.lt / Švenčionėliai (žemėlapis)
openstreetmap.org / Švenčionėliai (žemėlapis)
balticmaps.eu / Švenčionėlių apylinkės
mockus.us / Istorija ir žemėlapiai Archyvuota kopija 2006-06-30 iš Wayback Machine projekto.

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[2] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 221

[3] Święciany (3) Nowe. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 685 psl. (lenk.)

[4] „Švenčionėlių miestelio istorija“. Suarchyvuotas originalas 2011-02-23. Nuoroda tikrinta 2015-06-04.

[5] Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, Warszawa 1938.

[TLE-6] Švenčionėliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 232

[7] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[8] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[9] Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[10] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[11] sp.stat.gov.lt / [1]

[12] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[13] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.