Kitos reikšmės Piliakalnis reikšmės Pìliakalnis pilies kalnas tai kalva kalnas kur stovi ar stovėjo pilis pilies k

Kitos reikšmės – Piliakalnis (reikšmės).

Pìliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingos išorinės išvaizdos bei vidinės struktūros objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priepilis.

Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti. Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.

Piliakalnių etapai

Pradžioje ant piliakalnių buvo statomos įtvirtintos gyvenvietės, vėliau, apie V a. – VI a., jie tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Pradžioje jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a. pab. – XV a. pr. piliakalniai praranda savo reikšmę. Lietuvoje daugiausia vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.

Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 1000 piliakalnių, išliko nesunaikinta apie 800, labiau tyrinėta tik apie 10 % piliakalnių. Latvijoje Augustas Bilenšteinas suskaičiavo 470 kuršių (Kuršas) ir žiemgalių (Latgala) piliakalnių, iš jų tyrinėti 79. Prūsijoje (dab. Karaliaučiaus kraštas ir Lenkijos šiaurės vakarai) Emilis Holakas priskaičiavo (be Sembos) apie 318 piliakalnių.

Piliakalniai Lietuvoje

Lietuvoje priskaičiuojama apie 900 piliakalnių. Piliakalniai Lietuvos teritorijoje atsirado žalvario amžiuje suintensyvėjus prekybai bei kovoms dėl įtakų įvairiose žemėse. Piliakalnių sankaupas atskirose vietose lėmė ir kalvotas bei Žemaitijos reljefas, suformuotas ledyno tirpimo. Piliakalniai ypač paplito geležies amžiuje. Lietuvos teritorijoje jų kasinėta tik apie dešimtadalį. Baltiškų piliakalnių gausu Karaliaučiaus srityje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos teritorijose. Dėl kitų vietų – diskutuojama.

Kad kalva būtų pripažinta piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, pastatinti šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių atliekų sluoksnis). Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi kalva, o ne žmonių supiltas kalnas. Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku.

Kartais piliakalniai tampa lobių ieškotojų objektais, tikintis surasti čia tariamai paslėptas vertybes. Tačiau Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos.

Piliakalniai Latvijoje

Tėrvetės piliakalnis. Pagrindinis **Žemgalių** centras geležies amžiaus pabaigoje.

Piliakalniai Latvijoje buvo naudojami ne tik karinėms ar administracinėms funkcijoms, bet taip pat jie buvo kai kurių regionų kultūriniai ir ekoniminiai centrai. Latvijos piliakalniai dažnai buvo didesnio komplekso dalis, kurį sudarydavo pagrindinė tvirtovė, aplink ją esanti gyvenvietė ir vienas arba daugiau laidojimo laukų. Pirmieji piliakalniai Latvijoje, pvz., Daugmalės piliakalnis, pasirodė bronzos amžiuje. Kiti buvo nuolat apgyvendinti iki geležies amžiaus pabaigos.

Taip pat skaitykite

Lietuvos piliakalnių sąrašas

Šaltiniai

Gintautas Zabiela. „Lietuvos piliakalniai“. piliakalniai.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-09-22. Nuoroda tikrinta 2017-04-01.
Vorgeschichtliche Übersichtskarte von Ostpreussen gezeichnet von Emil Hllack.
http://lnvm.lv/en/?page_id=863 Archyvuota kopija 2020-10-25 iš Wayback Machine projekto.
Bielenstein, August (1869), Die altlettischen Burgberge Kurlands, Riga
Moora, H (1929) [1929], Die Eisenzeit in Lettland bis etwa 500 (paperback ed.)

Nuorodos

Užnemunės krašto piliakalniai^{[neveikianti nuoroda]}
Portalas „Lietuvos piliakalniai“
Hillforts.eu atvirųjų duomenų ištekliai
Piliakalniai Latvijoje

[1] Gintautas Zabiela. „Lietuvos piliakalniai“. piliakalniai.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-09-22. Nuoroda tikrinta 2017-04-01.

[2] Vorgeschichtliche Übersichtskarte von Ostpreussen gezeichnet von Emil Hllack.

[3] ttp://lnvm.lv/en/?page_id=863 Archyvuota kopija 2020-10-25 iš Wayback Machine projekto.

[Bielenstein-4] Bielenstein, August (1869), Die altlettischen Burgberge Kurlands, Riga

[Moora-5] Moora, H (1929) [1929], Die Eisenzeit in Lettland bis etwa 500 (paperback ed.)