Grenlandija gren Kalaallit Nunaat dan GrønlandVėliava HerbasHimnas Mūsų šalie kas tapo toks senas Grenlandija žemėlapyje

Grenlandija

gren. Kalaallit Nunaat
dan. Grønland


Vėliava	Herbas

Himnas: „Mūsų šalie, kas tapo toks senas“

Grenlandija žemėlapyje

Valstybinė kalba

grenlandų

Sostinė

ir didžiausias miestas

Nukas

Valstybės vadovai
• Karalius
•
• Ministras pirmininkas

Frederikas X

Plotas
• Iš viso
• % vandens

2 166 086 km² (13)
83,1 %

Gyventojų
• 2020
• Tankis

56 081 (210)
0,028 žm./km² (-)

BVP
• Iš viso
• Vienam gyventojui

2019
3 mlrd. $ (-)
53 000$ (-)

Valiuta

Danijos krona

Laiko juosta
• Vasaros laikas

nuo UTC 0 iki -4
taikoma ne visur

Nepriklausomybė

Interneto kodas

.gl

Telefono kodas

+299

Grenlandija (gren. Kalaallit Nunaat, dan. Grønland) – Danijai priklausanti didžiausia pasaulio sala tarp Atlanto ir Arkties vandenynų, į šiaurės rytus nuo Šiaurės Amerikos. Apie 83 % salos padengta ledu. Ledynai suformavo raižytą krantą su daugybe fiordų ir pakrantės salų.

Politiškai tai yra autonomija Danijos Karalystės sudėtyje.

Etimologija

Vietiniai gyventojai grenlandai savo šalį vadina Kalaallit Nunaat, kas reiškia „Grenlandų žemė“.

Daugumoje pasaulio kalbų įsigalėjęs Grenlandijos pavadinimas kilęs iš senovės skandinavų kalbos žodžio Grœnland, reiškiančio „Žalioji žemė“. Pirmą kartą jis aptinkamas XIII a. . Manoma, kad šį klaidinantį pavadinimą ledynų sukaustytai salai X a. Grenlandijos atradėjas Erikas Rudasis davė specialiai, norėdamas pritraukti į ją kolonistus. Kita vertus, vikingų pasakojimuose teigiama, kad Grenlandijoje tuo metu augo miškai, buvo šilčiau nei dabar. Tai neseniai patvirtino mokslininkų atradimai.

Grenlandijos istorija

Pagrindinis straipsnis – Grenlandijos istorija.

Žinoma, kad saloje su pertraukomis gyventa bent nuo 2500 m. pr. m. e. Jos senieji gyventojai buvo Dorseto kultūros nešėjai.

Europiečiai (vikingai) salą atrado 875 metais, nuo 986 metų pietvakarių Grenlandiją ėmė apgyvendinti Islandijos ir Norvegijos vikingai ir pietvakarinėje pakrantėje įkūrė dvi gyvenvietes. Jų kaimynais tolimoje Grenlandijos šiaurėje buvo vėlyvosios Dorseto archeologinės kultūros žmonės. Nuo XII a. juos keitė žmonės, dabartinių grenlandų protėviai, kurie ėmė slinkti į salos pietus.

Ilgą laiką Grenlandija buvo laikoma Norvegijos Karalystės kolonija, tačiau XV a. vikingų palikuonių bendruomenė čia išnyko dėl klimato ir kitų veiksnių. Tačiau nuo 1721 m. ji oficialiai perėjo Danijai. Nuo tada salą aktyviai kolonizavo danai. Nepaisant Norvegijos noro turėti šią koloniją, 1933 m. sala galutinai pripažinta Danijai.

Antrojo pasaulinio karo metais Grenlandiją siekdamos apsaugoti nuo Nacių Vokietijos užėmė JAV, po karo ji sugrąžinta Danijai. 1953 m. padarius pataisas Danijos konstitucijoje, Grenlandija inkorporuota į Daniją kaip apskritis, o grenlandai gavo pilietybę.

1979 m. gegužės 1 d., po patariamojo referendumo 1979 m. sausio 17 d. (70,1 % „už“ ir 25,8 % „prieš“ ), Grenlandija pasiekė autonomiją. Valdžia Danijoje tapo atsakinga už gynybą, užsienio politiką ir konstitucijos klausimus, visa kita perleista Grenlandijos vietinei valdžiai – lanstingui, jį sudaro 31 narys. Iš karto po autonomijos gavimo Grenlandijoje sustiprėjo euroskepticizmas (Grenlandija, kaip lygiateisė Danijos dalis, Europos Sąjungos nare tapo 1973 m., nors referendumu grenlandiečiai tam prieštaravo (70,2 % „prieš“ ir 29,3 % „už“). 1982 m. vasario 23 d. surengus dar vieną referendumą paaiškėjo, jog daugiau nei pusė (52 %) elektorato pritaria pasitraukimui iš ES, 46,1 % tam prieštaravo.1985 m. vasario 1 d. Grenlandija paliko ir taip tapo pirmąja teritorija, pasitraukusia iš ES. Pagrindinė Europos Sąjungos palikimo priežastis buvo nepriimtina žvejybos politika.

2008 m. lapkričio 25 d. surengtas referendumas dėl platesnės Grenlandijos autonomijos, kuriame 75 % gyventojų pritarė didesniam savarankiškumui.2009 m. birželio 20 d., švęsdama nacionalinę dieną, Grenlandija perėmė savivaldos kontrolę, policijos, teismų valdymą, pakrančių apsaugą ir gamtos resursų kontrolę. Grenlandų kalba paskelbta oficialia šalies kalba. Teigiama, kad tai paskutinis žingsnis prieš paskelbiant nepriklausomybę.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – .

Grenlandija yra labai aukštą savivaldos lygmenį turinti autonomija Danijos Karalystės sudėtyje (viena iš 3 sudedamųjų Danijos dalių). Aukščiausias Grenlandijos vadovas yra Danijos karalius Frederikas X. Danijos vyriausybė kaip savo ir karaliaus atstovą Grenlandijoje skiria vyriausiąjį komisarą (gren. Naalagaaffiup Sinniisoqarfia, dan. Rigsombuddet). Grenlandija renka 2 narius į Danijos parlamentą.

Grenlandijos vyriausybės (gren. Naalakkersuisut, dan. Grønlands Regering) vadovas yra ministras pirmininkas (gren. Naalakkersuisut Siulittaasuat), postas, egzistuojantis nuo 1979 m. Dažniausiai juo būna ir valdančiosios parlamento partijos pirmininkas. Vyriausybėje šiuo metu yra 10 ministerijų, kurioms vadovauja ministrai (gren. Naalakkersuisoq).

Grenlandijos piliečiai renka (gren. Inatsisartut, dan. Landstinget), kuriame yra 31 narys. Jie renkami 4 metų kadencijai. Svarbiausios šalies partijos yra Inuit Ataqatigiit („Žmonių bendrija“), Siumut („Pirmyn“), Naleraq („Orientyras“), Demokratų, Atassut („Bendrystė“) ir kt. Paskutinieji rinkimai įvyko 2025 m. kovo mėnesį.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – .

Grenlandija – didžiausia pasaulyje sala. Ji yra netoli šiaurės rytinių Šiaurės Amerikos žemyno krantų, tarp Arkties ir Atlanto vandenynų. Salą supa Bafino, Labradoro, Grenlandijos jūros.

Apie 80 % salos paviršiaus dengia ledas (Grenlandijos ledo skydas). Centrinėje dalyje vidutinis ledo storis 2300 m, didžiausias – 3400 m. Tūris – 2,6 mln. km³. Dėl visuotinio klimato atšilimo ledo danga palaipsniui tirpsta. Siaurais slėniais ledynai leidžiasi į jūrą ir sudaro daugybę ledkalnių (13-15 tūkst. per metus). Ledu nepadengtos sritys (plotis iki 250 km) driekiasi salos pakrantėse, ypač pietvakariuose ir šiaurėje. Joms būdingas plokščiakalnių reljefas (aukštis 400–600 m) ir kalnų masyvai (iki 2000 m). Rytinėje salos pakrantėje iškilęs aukščiausias kalnas – Gunbjornas (3694 m). Grenlandijos kranto linija labai raižyta, gausu fjordų (tarp jų ilgiausias pasaulyje – ), nemažų salų (Disko sala ir kt.).

Grenlandijos klimatas arktinis ir subarktinis; pakrantėse – jūrinis, virš ledyno – žemyninis. Vidutinė sausio temperatūra pakrantėje: nuo -7 °C pietinėje iki -36 °C, liepos mėnesio: nuo +10 °C pietuose iki +3 °C šiaurės vakaruose. Salos centre vidutinė sausio temperatūra yra -46 °C, liepos -12 °C. Metinis kritulių kiekis pietuose 800–1100 mm, šiaurėje 150–250 mm, virš ledo dangos 300–400 mm.

Pakrantėse būdinga tundros augalija, pačiuose pietuose yra kreivamiškių, o šiaurėje vyrauja arktinės dykumos. Grenlandijoje gyvena šiauriniai elniai, avijaučiai, baltieji lokiai, poliarinės lapės, (iš viso, virš 30 žinduolių rūšių), taip pat gausu jūrinių paukščių.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Grenlandijos demografija.

Grenlandijoje gyvena daugiau kaip 57 000 gyventojų, kurių 88 % yra grenlandai (inuitai arba inuitų dalis, susimaišiusi su europiečiais, daugiausiai islandais ir danais). Likę 12 % – europiečiai (daugiausiai danai).

Dauguma Grenlandijos gyventojų įsikūrę pakrantėse, nes čia klimatas ne toks atšiaurus. Yra trys pagrindinės gyvenamos teritorijos, viena nuo kitos atskirtos ledynų:

Pietvakarinė pakrantė, kurioje gyvena apie 80 % gyventojų. Didžiausia gyvenvietė yra šalies sostinė Nukas;
Pietrytinė pakrantė. Didžiausia gyvenvietė yra Tasilakas. Vietos grenlandai vadinami tunumiit;
Šiaurinė pakrantė, kurioje gyvena mažiau nei 1000 žmonių. Tai - šiauriausia pasaulyje žmonių gyvenama teritorija. Didžiausia gyvenvietė yra Kanakas. Vietos grenlandai vadinami inughuit.

Didžioji dalis gyventojų evangelikai liuteronai. Šalyje šalia oficialios grenlandų kalbos dar kalbama daniškai ir angliškai.

Ekonomika

XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje Grenlandija išgyveno ekonomikos nuosmukį, tačiau ekonominė padėtis ėmė gerėti nuo 1993 m. Grenlandijos vietinės valdžios vykdyta griežta fiskalinė politika leido ilgainiui sukurti teigiamo balanso biudžetą. Šiuo metu Grenlandijos ekonomika yra itin priklausoma nuo žvejybos ir žvejybos eksporto, nes pagrindinis verslas – žvejyba. Tik 1 % Grenlandijos žemės galima dirbti: auginamos šalčiui atsparios daržovės (burokai, ropės). Mėsai veisiamos ožkos, avys ir šiauriniai elniai. Pakrantės vandenyse gausu lašišų, menkių, krevečių.

Pastaruoju metu vystomi keli mineralinių iškasenų projektai. Taip pat jaučiamas pagyvėjimas IT sektoriuje.

Turizmas šalia žvejybos šiuo metu yra vienas iš pagrindinių salos verslų. Turistus itin traukia geizeriai – šilto arba šalto vandens srovių sukurti natūralūs gamtiniai fontanai.^{[reikalingas šaltinis]}

Saloje nėra geležinkelių, o kelių nutiesta vos 150 km. Pagrindinė sausumos transporto priemonė tebėra šunų kinkinys.

Grenlandijos suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Grenlandijos administracinis suskirstymas.

Grenlandija nuo 2018 metų sausio 1 d. yra suskirstyta į penkias savivaldybes (gren. Kommunia). Į savivaldybių teritoriją nėra įtrauktas didžiausias pasaulyje Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas, užimantis šiaurės rytinę salos dalį.

Savivaldybės yra šios:

Avanata (centras Ilulisatas). Avanatoje yra enklavas – , kuri administruojama JAV;
(centras Kakortokas);
(centras Osiotas);
(centras Sisimiutas);
(centras Nukas).

Šaltiniai

„Population and Population Growth 1901–2020“. Statistical Greenland. Suarchyvuotas originalas 2022-11-13. Nuoroda tikrinta 2020-04-07.
„Greenland | Data“. data.worldbank.org. Nuoroda tikrinta 2021-08-09.
„GDP per capita (Current US$) - Greenland | Data“.
Evans, Andrew. "Is Iceland Really Green and Greenland Really Icy?", National Geographic (30 June 2016).
Grove, Jonathan (2009). "The place of Greenland in medieval Icelandic saga narrative". Journal of the North Atlantic. 2: 30–51.
http://www.stm.dk/Index/dokumenter.asp?o=26&n=2&h=7&d=2599&s=2&str=stor
http://www.library.pitt.edu/subject_guides/westeuropean/wwwes/mspr-d.html Archyvuota kopija 2007-07-12 iš Wayback Machine projekto.
„Grenlandijos gyventojai balsuoja referendume dėl didesnės autonomijos“. 2008-11-25. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
„Greenland votes for more autonomy“. 2008-11-26. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
„Self-rule introduced in Greenland“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
„Grenlandija žengia dar vieną žingsnį nepriklausomybės link“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
„Greenland Vote Favors Independence“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
„Greenland to loosen ties with Denmark“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.
Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 122

Nuorodos

Vikiteka: Grenlandija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Grenlandija

Grenlandijos turizmo ir verslo svetainė Archyvuota kopija 2009-03-14 iš Wayback Machine projekto.
Grenlandijos geologinis žemėlapis Archyvuota kopija 2005-10-27 iš Wayback Machine projekto. 1:2 500 000

[population-1] „Population and Population Growth 1901–2020“. Statistical Greenland. Suarchyvuotas originalas 2022-11-13. Nuoroda tikrinta 2020-04-07.

[2] „Greenland | Data“. data.worldbank.org. Nuoroda tikrinta 2021-08-09.

[3] „GDP per capita (Current US$) - Greenland | Data“.

[4] Evans, Andrew. "Is Iceland Really Green and Greenland Really Icy?", National Geographic (30 June 2016).

[5] Grove, Jonathan (2009). "The place of Greenland in medieval Icelandic saga narrative". Journal of the North Atlantic. 2: 30–51.

[6] ttp://www.stm.dk/Index/dokumenter.asp?o=26&n=2&h=7&d=2599&s=2&str=stor

[7] ttp://www.library.pitt.edu/subject_guides/westeuropean/wwwes/mspr-d.html Archyvuota kopija 2007-07-12 iš Wayback Machine projekto.

[8] „Grenlandijos gyventojai balsuoja referendume dėl didesnės autonomijos“. 2008-11-25. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.

[9] „Greenland votes for more autonomy“. 2008-11-26. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.

[10] „Self-rule introduced in Greenland“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.

[11] „Grenlandija žengia dar vieną žingsnį nepriklausomybės link“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.

[12] „Greenland Vote Favors Independence“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.

[13] „Greenland to loosen ties with Denmark“. Nuoroda tikrinta 2009-07-30.

[14] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 122